Skip to main content

Full text of "Šventasis Raštas: komentarai – aiškinimai. [T. 1:] Pirmoji Mozės knyga: pradžia"

See other formats 


"ŠVENTASIS 
RAŠTAS 


KOMENTARAI - AIŠKINIMAI 


Paruošė 


Kostas Burbulys 


PIANOJI NOZĖS KNYGA 
PRADŽIA 


Jūs tyrinejote Raštus, nes 
manote jųose rasią amžinąjį 
gyvenimą. Tie Raštai ir liudija' 
apie mane. Jn. 5, 39, 


1985: m. Chicago 


Spausdino ViVi Printing 
4346 So Western Ave.. 
Chicago, IL. 60609 


PREFACE 


This is the first Evangelical commentary in the Lithuanian 
language. The material has been gathered mainly from 
English and German sources. This work is not a Biblical 
critigue, but z positive exposition of the Holy Seriptures. It 
also includes relevant historical, geographic, and anthro- 
pological material. 


ŠVENTOJO RAšTO KOMENTARAI — 
AIšKINIMAI 


Biblija, arba Šventasis Raštas, yra Dievo įkvėptas Žodis. 
Kiekvienas Jos rašytojas — autorius rašė taip, kaip jis per- 
gyveno ikvėpimą. Biblija nėra įstatymų kodeksas, arba 
dogmų rinkinys, bet Dievo apsireiškimas žmogui. Geriausias 
Biblijos aiškinimas yra pati Biblija, susiieškant kitas Biblijos 
vietas, kurios kalba ta pačia tema, arba tuo pačiu reikalu. 
Taip galvojant, galima susidaryti išvadą, kad Biblijos aiški- 
nimas yra nereikalingas. Jei taip, tai ir visi pamokslai būtų 
nereikalingi, juk jie visi yra tam tikras Biblijos aiškinimas. 

Kartą vienas žmogus man pasakojo, kaip jis pradėjo dirbti 
cukraus fabrike. Jis labai išvargo ir matė, kad negalės dirbti, 
jei jam niekas nepaaiškins, kaip dirbti. Jis prašė vieno darbi- 
ninko jam paaiškinti. Tas atsakė: “Juk matai, kaip mes dir- 
bame, taip dirbk ir tu". Jis atsakė: “Nors aš ir matau, bet 
daug ko negaliu pastebėti". Kai jam paaiškino, kaip dirbti, 
tada jam darbas sekėsi lengvai ir gerai. Jei jau darbe neįma- 
noma pastebėti visko, tai ką kalbėti apie mintis. Skaitydami 
Bibliją daug ko nepastebime. Bet jei kas mums primena ir 
pasako ką, tada viskas tampa daug aiškiau. Be to, yra daug 
istorinių, geografinių ir kitų dalykų, kurie būtini paaiški- 
nimo. 

Paaiškinimų — komentarų yra įvairių. Vieni aiškintojai 
siekia tam tikras savo dogmas įpiršti, kiti siekia Biblijos 
aiškumo ir Jos supratimo. Vieni aiškina labai moksliškai ir 
sausai, kad eilinis skaitytojas nieko nesupranta ir dvasinio 
peno negauna, kiti — labai paprastai ir suprantamai. Taigi, 
aiškinimų gali būti ir yra įvairių. 

Anglų ir vokiečių kalboje yra labai daug ir įvairių Biblijos 
aiškinimų. Jų yra ir kai kuriose kitose kalbose, nors ir ne tiek 
daug. Lietuvių kalba katalikų Biblijos vertimai turi paaiški- 
nimų; toks yra arkivyskupo Skvirecko ir naujasis vertimas, 
išleistas okupuotoje Lietuvoje 1972 metais. Tie paaiškinimai 
yra trumpi. Jų yra daug gerų, bet kai kurie.yra vienašališki 
ir nori įpiršti Romos katalikų bažnyčios dogmas. Lietuvių 
evangelikų Biblijos vertimai spausdinami be paaiškinimų. 
Kiek žinau, iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą buvo išverstas 


'6 


tik kun. Rambako paaiškinimas apie Kristaus kentėjimus. Jis 
buvo geras ir bešališkas. 

Šie Biblijos komentarai — aiškinimai lietuvių kalba yra 
pirmi. Pradžia visada yra sunki. Gerai suprantu, kad bus 
daug trūkumų. Už patarimus ir kritiką būsiu labai dėkingas. 
„Šie aiškinimai yra labai suglausti, trumpi. Plačiau rašant 
būtų įmanoma daug dalykų tiksliau paaiškinti, deja, tam ne- 
turiu laiko nei galimybių. 


Aš pats, skaitydamas trumpus Biblijos paaiškinimus, daug 
geriau Bibliją supratau, ir Ji man tapo artesnė, supranta- 
mesnė, vertingesnė. Šio darbo imtis mane ragina vidujinis 
jausmas. Suprantu savo menką pasiruošimą šiam darbui ir 
nujaučiu, numatau trūkumus, bet tikiu, kad ir šiais paaiški- 
nimais bus kai kam patarnauta. : 

Aiškinimuose savo minčių labai mažai pridėsiu. Daugiausia 
imsiu iš kitų komentarų: vokiečių ir anglų kalbų. | | 

Pažymiu, kad Šventąjį Raštą laikau Dievo įkvėptu Žodžiu 
ir tikiu Dievą. Kuris netiki Dievą ir ieškos tik mokslinių 
žinių, kai kuo bus nepatenkintas. Ret kuris tiki Dievą ir ieško 
dvasinio peno, tikiu, ras šiuose paaiškinimuose daug naudos. 

Pabrėžiu tikinčio ir netikinčio Dievą, mano supratimu. 
Visų sričių mokslininkų buvo ir yra tikinčių ir netikinčių. 
Man atrodo, kad tikinčių mokslininkų veikalai, tyrinėjimai ir 
„darbai yra nuosaikesni, negu netikinčių. Tikinčiu suprantu 
tą, kuris tikėdamas Dievą, vykdo gyvenime Šventojo Rašto 
reikalavimus. Jis nevartoja svaigalų ir tabako. Nenaudojant 
šių nuodų, jo mintys yra daug aiškesnės. Jiš deda pastangas 
nemeluoti ir neapgaudinėti, taip jis gyvenime išvengia daug 
įvairių nemalonumų ir yra ramesnis už netikintį. Jis sugeba 
savo mintis reikšti ir darbus atlikti tiksliau. Kuris tiki Dievą 
ir gyvenime nededa pastangų siekti Šventojo Rašto reikala- 
vimų, tas yra netikįs, veidmainys. Netikįs Dievą, nors ir labai 
doras ir išmintingas žmogus, tiki, kad tvėrimas ir visa dabar- 
tinė visatos eiga rieda pagal tam tikrus gamtos dėsnius, 
mums žinomus ir dar nežinomus. Tikįs Dievą, laiko Jį viso 
priežastimi — Tvėrėju ir Išlaikytoju, kuris viską valdo ir 
tvarko Jo duotos gamtos dėsn'ais. Gamtos dėsniai yra Jo 
duoti nuostatai. Bet Jis kariais apsireiškia ir asmeniškai 

ums nežinomais dėsniais. Netikįs laiko tikintį naiviu, nesie- 
kiančiu ir nededančiu pastangų viską išsiaiškinti. Jis, tikėda- 
mas Dievą, neturi savarankiškumo, rimtai neišvysto 
Dastangų, sumenksta, dažnai tampa veidmainiu. Mano su- 


7 


pratimu, remiantis Šventuoju Raštu, tik tas tiki Dievą, kuris 
atgimsta, pergyvena Dievo apsireiškimą, turi su Juo asme- 
nišką patirtį. Ta patirtis įgalina jį rimtai siekti ir laikytis 
Šventojo Rašto reikalavimų. 


BIBLIJA 


Pradedant rašyti aiškinimus, tenka pasakyti kelis žodžius 
apie Bibliją. 

VARDAS. Biblija dažnai vadinama Šventuoju Raštu: 
Biblijos pirminė reikšmė graikų kalka buvo: knygos — raštai. 
Ta pati reikšmė yra ir lotynų kalba. Tik žymiai vėliau pra- 
dėta vartoti vienaskaitoje — Biblija. Taip Ji yra suprantama 
ir mūsų laikais. 


SENASIS TESTAMENTAS HEBRAJŲ KALBA. Senasis 
Testamentas hebrajų kalba sutvarkytas kitokia eile, negu 
mūsų dabartinė Biblija. Joje yra mažiau knygų negu mūsų 
ST. Bet visa ST apimtis, savo turiniu, yra ta pati. Hebrajai 
sujungia kai kurias knygas į vieną knygą. Pav. Samuelio, 
Karalių, Ezro, Nehemijo knygos yra sujungtos į vieną knygą. 


RANKRAščIAI, Biblijos rankraščiai buvo rašomi papyruse 
“(tam tikrų augalų lapai), pergamente arba odoje. 13 šimtme- 
tyje pradėta vartoti popierius. Senojo Testamento seniausi 
rankraščiai yra išlikę iš 9 šimtmečio mūsų eros, Naujojo 
Testamento — siekia 4 šimtmetį. Atrodo keistai, kad Naujojo 
Testamento rankraščiai yra žymiai senesni už Senojo Testa- 
mento rankraščius, net 500 metų. Tą galima paaiškinti tuo, 
kad ST žydai ir krikščionys labai gerbė ir senų, susidėvėju- 
sių; net nenaudotinų rankraščių nenumesdavo, bet juos su- 
rinkdavo ir sudėdavo sinagogoje. Kai jų surinkdavo dides- 
nius kiekius, juos palaidodavo kapinėse arba sudegindavo, 
sunaikindavo. Priešingai NT rankraščiai; pirmaisiais amžiais 
nebuvo tiek vertinami, kiek ST, todėl nebenaudojamus nesu- 
naikindavo. Taip jų daug kur išsilaikė. 
ST seniausias, vienintelis priešmasoretinis, „tekstas yra 
išlikęs iš 1 ar 2 šimtmečio. Jame; yra surašyta 10 įsakymų, - 
2 M20,2-17ir 5 M 6, 45. Šis papyrusas, gia Našh Cambridgė. 


8 


1947 metais surasta daug ST ir kitų raštų rankraščių prie 
Mirties jūros. Jie yra iš maždaug 225 metų prieš Kr. — 60 | 
- metų po Kr. Mošės ben Ašero Kodeksas yra Kaire iš 895 m. 
Jame yra pranašų knygos. Arono ben Mošės ben Ašero 
kedeksas Aleppe yra iš 10 šimtmečio. Jame yra visa Biblija. 
“Kiti rankraščiai yra vėlesnių laikų. NT rankraščiai yra iš 4 
šimtmečio, kai kurios dalys — iš 2 šimtmečio. 

Iki spaudos išradimo visos knygos buvo perrašomos ranka, 
taip ir Biblija. Kyla klausimas: ar Biblija buvo visą laiką tiks- 
liai perrašyta ir, ar mes Ją tebeturime tokią, kokia Ji buvo 
pradžioje? Į tą galima atsakyti, kad Ją turime tokią, be esmi- 
nių pakeitimų. Vertingas knygas, tarp jų ir Bibliją, perrašy- 
davo profesionalai. Buvo daroma taip: tam tikrame kamba- 
ryje sėdėdavo būrys raštininkų, vienas diktuodavo, o visi kiti 
rašydavo. Tokios tada buvo “spaustuvės". Taip perrašytos 
Biblijos būdavo tikrinamos ir, jei rasdavo nors vieną klaidą, 
Jų nepriimdavo į sinagogą, Jas galėdavo SEARSO tik priva- 
čiai, „namuose. 


ŠVENTOJO RAšTO PADĄLINIMAS. Senieji rankraščiai 
yra rašyti be jokio padalinimo: be skyrių, skirsnelių, be ski- 
riamųjų ženklų. Kiek žinoma, skyriais padalinimą įvedė arki- 
vyskupas Steponas Langtonas, miręs 1228 metais. Eilučių 
numeraciją pradėjo Paryžiaus spaustuvininkas Robertas 
Etiene 1551 metais. 


KALBA. ST rašytas hebrajų kalba, dalis yra rašyta vadi- 
namąja aramėjų kalba, tai Ezro 4, 6-8. 18; 7, 12-16; Dan 2, 
4b - 7.28. NT rašytas graikų kalba. 


LAIKAS. Biblija rašyta nuo Mozės iki apaštalų laikų, maž- 
daug 13 šimtmečių: apytikriai nuo 1200 m prieš Kr. iki 100 
po Kr. Pradžioje Bibliją sudarė tik 5 Mozės knygos. Iki mūsų 
laikų Ją tokią tebeturi samariečiai. Vėlesnė Biblija yra iš 
dabartinio Senojo Testamento. Ją tokią pripažįsta žydai. Mes 
krikščionys turime tokią, kokia Ji yra, Senąjį i ir Naująjį Tes- 

tamentą. ST yra 39 knygos, NT 27 knygos, viso — 66 knygos. 
Jos yra sudėtos į į vieną knygą- — Bibliją Visos hažnyčios yra 
priėmusios ir pripažinusios Bibliją, kaip Dievo 'apreikštą ir 
neklystantį Žodį. Biblijos Raštai yra įkvėpti ir parašyti per 
Šventąją Dvasią, todėl Jos autorius yra Dievas. 


9 

KANONIZAVIMAS. Biblijos ST kanonizavimas vyko pa- 
laipsniui. Dėl atskirų knygų vyko ilgi pasitarimai. Jamnijos 
suvažiavime 100 po Kr. visos knygos buvo patikrintos ir pri- 
imtos. Nuo to laiko ST kanonizavimas yra užbaigtas: NT 
buvo daug vadinamų apaštalų ir bažnyčios tėvų raštų. 4 
šimtmečio pradžioje jie visi buvo peržiūrėti ir atrinkti: pri- 
imti — kanonizuoti. Kai kuriuose Biblijos vertimuose dar yra 
vadinamų apokrifų. Apokrifas — reiškia paslėptas, neaiškus; 
gal dėl ginčijamos dieviškos kilmės, gal dėl jų nežinomų 
autorių? Šių knygų, kaip šventų, Dievo įkvėptų, lygių su 
kitomis Biblijos knygomis, niekada nepripažino nei žydai, nei 
krikščionys. Žydai ir krikščionys laiko jas geromis, naudin- 
gomis knygomis, bet ne Biblijos kanonizuotomis knygomis. 


Tiktai Romos katalikų bažnyčia savo visuotiniame suvažia- | 


vime 1545 - 1563 m. Trente, apokrifų knygas pripažino Dievo 
įkvėptomis ir priėmė jas į Bibliją. Iki minėto laiko nei Romos 
katalikų bažhyčia, nei žydai, nei kiti krikščionys nebuvo jų 
pripažinę Biblijos knygomis, ir dabar jų niekas tokiomis ne- 
pripažįsta, išskyrus Romos katalikų bažnyčios, 


VERTIMAI. Paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų žydai 
kalbėjo vadinamąja aramėjų kalba. Todėl sinagogose Biblijos 
skaitomas teksias buvo verčiamas iš hebrajų kalbos į aramė- 
jų kalbą; aiškinimai bei pamokslai taip pat buvo sakomi ta 
kalba. Žydai išsisklaidę po graikų pasaulį, daug kur pradėjo 
kalbėti graikiškai. Todėl buvo reikalingas Biblijos vertimas 
graikų kalba. Toks vertimas buvo padarytas apie 300 metų 
prieš Kr. Jis vadinamas Septuaginta. Šį vertimą naudojo 


krikščionys. Tas žydams nepatiko. Jie 2-me šimtmetyje po | 


Kr. pasigamino naują vertimą. Krikščionys išvertė Bibliją į 
sirų, lotynų, koptų ir kitas kalbas. Labai pagarsėjo lotynų 
veftimas — Volgata. Jį atliko Jeronimas. Tai puikus verti- 
mas. Romos katalikų bažnyčia laikė jį pagrindiniu šR ver- 
timu iki mūsų laikų. Tik iš jo darydavo vertimus į kitas kal- 
bas. Paskutiniais metais katalikai pradėjo daryti vertimus iš 
hebrajų ir graikų kalbų. Vakarų Europos kalbomis buvo pa- 
daryta apie 14 vertimų prieš Liuterio vertimą. Liuterio ver- 
timas yra vienas svarbiausių vokiečių vertimų. Jis buvo at- 
liktas 1522 - 1534 m. 


BIBLIJOS VERTIMAI LIETUVIŲ KALBA. Skelbiant 
krikščionybę mūsų tautai, dauguma Lietuvos katalikų ku- 
nigų nekalbėjo lietuviškai ir iemokė -žmonių lietuvių kalbos. 


10 

Kaip žinome, krikščionybė lietuvių tautai buvo primesta 
kardu ir ugnimi, o ne liudijimu. Taipgi nedėta pastangų tautą 
sipažindinti su Šventuoju Raštu. Katalikų lenkiški kunigai 
niekino lietuvių kalbą, kaip pagonišką ir netinkamą pamal- 
ddoms laikyti. Tik po reformacijos, pradėjus veikti Lietuvoje 
evangelikams, ir katalikai buvo priversti kiek susirūpinti 
lietuvių kalba. 

Yra žinoma. kad katalikų kunigas Mikalojus Daukša iš- 
vertė dalį Biblijos. Juozapas A. Giedraitis išvertė Naująjį 
Testamentą. Jis buvo atspausdintas 1816 m. Visos Biblijos 
vertimą padarė arkivyskupas Juozas Skvireckas. Nuo 
1901 m. iki 1935 m. buvo išleįsta visa Biblija atskirais tomais. 
Tai yra pirmoji Biblija katalikų išleista lietuvių kalba. Jos 
vertimas buvo daromas iš Vulgatos, lotynų vertimo, savaime 
suprantama, jis negali būti tikslus, nes vertimas darytas iš 
vertimo. 1972 metais katalikai išleido NT okupuotoje Lietū- 
voje ir jį perspausdino JAV. Vertimas yra geras, paprasta, 
sklandi kalba. Vertimas darytas iš graikų kalbos. 

Evangelikai dėjo pastangas supažindinti lietuvių tautą su 
Biblija. Kiek žinoma, pirmi lietuvių evangelikų nepilni Bibli- 
jos vertimai siekia 1545 metus. 1579 m. buvo išspausdintos 
Baltramiejaus Vilento evangelijos. Visą Bibliją išvertė Jonas 
Bretkūnas apie 1590 m. Šis vertimas nebuvo atspausdintas. 
Šio vertimo foto kopija buvo Vytauto Didžiojo Universiteto 
Bibliotekoje iki 2-jo Pasaulinio karo. Reformatas Boguslavas 
Chylinskis išvertė visą Bibliją 1659 m. Jos tik dalis buvo at- 
spausdinta. Samuelis Bitneris išvertė ir paruošė spaudai NT. 
Jis buvo atspausdintas 1701 metais. Visa Biblija atspausdinta 
1735 metais Karaliaučiuje. Prie Jos vertimo dirbo 17 kunigų. 
Šiai laidai išsisėmus, naują vertimą darė teol. prof. dr. 
Ludvikas G. Rėza. Jam padėjo šį darbą atlikti 5 kunigai. Šis 
Biblijos vertimas buvo atspausdintas Karaliaučiuje 1316 
metais. Jis buvo:kelis kartus taisytas ir pakartotinai at- | 
spausdintas. 1898 metais visą Biblijos vertimą pagrindinai 
peržiūrėjo kun. Jonas Pipiras ir mokytojas Adolfas Eynaras. ' 
Šis peržiūrėtas vertimas buvo atspausdintas: 1900, 1908, 
1946, 1960 metais. | 

Paskutiniu laiku lietuvių kalba pergyveno didelį pasikei- 
timą. 1900 metų kalba labai atsilikus. Lietuvos Nepriklauso- 
mybės metu nesuspėta padaryti naujo Biblijos vertimo. Tuo 
reikalu buvo kai kas daroma, tariamasi. Kun. prof. dr. P. 
Jakubėnas išvėrtė evangelijas ir jos buvo atspausdintos. 


11 


Kun. J. Inkenas išvertė Petro laiškus, jie buvo išleisti. 
Tremtyje lietuviai evangelikai išleido NT 1961 metais, ir dar 
teberuošia ST vertimą. 

Biblija buvo rašyta įvairiausiose aplinkybėse. Vieni Ją rašė 
"rūmuose; kiti kalėjimuose, dykumose, urvuose, dar kiti ant 
upės kranto, jūrų pakraščiuose, tremtyje, savo namų židi- 
nyje, pralaimėjime ir laimėjime, kada kurį Dievas pašaukė. 
Tą knygą rašė Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės: mergai- 
tės, moterys, karaliai, kaimiečiai, kunigai, žvejai, kariškiai, 
avių kerdžiai, muitininkai, daktarai, valdovai, mokslininkai. 

Biblijoje yra beveik visos žinomos literatūrinės formos: 
proza, poezija, dialogas, įstatymas, dekretas, palyginimai, 
alegorijos, satyros, pamokslai, laiškai, pranašystės. Ji apima 
visa tai, kas liečia žmogų: pasaulio tvėrimą, gyvybės pradžią, 
nuodėmę, mirtį, dangų, pragarą, tautas ir jų valdžias, žmo- 
gaus elgesi šeimyniniame ir socialiniame gyvenime, higienos 
principus, astronomiją, geografiją, istoriją, zoologija, bota- 
niką ir kitką. 

Nežiūrint Biblijos vertingumo, nė viena kita knyga nebuvo 
taip puolama, kaip Ji. Tūkstančiai Jos egzempliorių buvo 
sudeginti. Daug buvo kankinių dėl Jos rašymo ir vertimo, 
spausdinimo ir platinimo. Nesuskaitomai daug kritikos ir 
paniekos Ji susilaukė iš barbarų ir skeptikų mokslininkų. 
Nežiūrint to, Ji lieka garbinga ir naudinga. 

Biblija nepretenduoja būti moksliška knyga, tačiau Ji daug 
kur yra tiksli. Biblija mini daug senovės tautų, istorikai apie 
jas mažai ką zrba visai nieko nežino, tačiau archeologiniai 
tyrinėjimai patvirtina Biblijos pasakojimus. 

Biblija, kaip dieviškos kilmės knyga, dieviškai ir kalba į 
žmones. Dievas visais laikais apsireiškė ir apsireiškia Bibli- 
joje ir per Bibliją. Tai yra, skaitant Bibliją arba klausantis 
Jos aiškinimų, pamokslų, žmonių širdys-tampa paveiktos 
dieviškosios galios, jos sušildomos, atgimdomos. Milijonus ir 
milijonus žmonių Biblija atgimdė ir atgimdo naujam, dvasi- 
niam gyvenimui. Ji tampa gyva: kai Ji dieviška galia apsi- 
reiškia žmogaus širdyje ir žmogų atnaujina, tada žmogus 
randa Joje dvasinį peną. 

Biblija yra pamatas krikščioniškoms bažnyčioms. Jei ne- 
būtų Biblijos, nebūtų ir krikščioniškų bažnyčių. Nė jokia kita 
knyga nepaveikė žmonijos jos istorijos bėgyje taip teigiamai, 
kaip Biblija; ir galima tvirtinti, kad Ji ir toliau taip darys, nes 
Biblija pasiekia visą žmogų: protą ir jausmus, kūną, sielą ir 


12 


NAUJASIS TESTAMENTAS 


Senajame Testamente svarbiausias dalykas yra Dievo 
pažadai žmogui jį išgelbėti. Jie susieina Mesijo pažadėjime. 
NT pažadėtasis Mesijas yra Jėzus iš Nazareto. Apie Jį kalba 
evangelijos ir moko apaštalų laiškai. Jėzuje yra išpildyti pra- 
našavimai ir įstatymas. Per Jį atidarytas kelias į Tėvą. 

Apie Jėzų, Išgelbėtoją, liudijo apaštalai žodžiu. Plintant 
krikščionybei, jie nebegalėjo visur nuvykti liudyti. Be to, 
apaštalai vienas po kito mirė. Radosi reikalas Jėzaus darbus 
užrašyti. NT visi raštai yra baigti rašyti iki pirmojo šimtme- 
čio pabaigos. NT pirmosios knygos yra evangelijos. Jos vadi- 
namos evangelija pagal — Kodėl pagal? Viena: evangelija 
(džiugi naujiena) yra tik viena, Jėzaus Kristaus evangelija. 
Ją rašė atskiri žmonės ir pagal jų vardus ji pavadinta — 
evangelija pagal... Antra: evangelijas parašė atskiri žmonės 
skirtingai. Surinkimuose jos buvo skaitomos. Surinkimo 
žmonės žinojo apie rašytojus ir pradėjo evangelijas vadinti 
pagal jų vardus. Šis terminas įsigyveno ir yra mūsų priimtas. 

Pirmoji ir ketvirtoji evangelija rašyta Jėzaus mokinių, 
apaštalų. Pirmoji — Mato, ketvirtoji — Jono. Antroji ir tre- . 
čioji rašyta apaštalų palydovų, Morkaus ir Luko. 

Pirmosios trys evangelijos vadinamos sinoptinėmis 
(sinopse — apžvalga), tai yra dėl jų didelio panašumo. Visų 
trijų evangelijų daug pasakojimų žodis žodin atitinka. Tik 
viena trečioji viso turinio yra skirtinga. 

Evangelijose aprašytas Jėzaus asmuo ir Jo darbai. Po 
evangelijų seka apaštalų darbai. Čia aprašomi kai kurie 
apaštalų darbai ir veiksmai. Toliau eina apaštalų laiškai. 
Juose apaštalai moko surinkimus ir. atskirus žmones, juos 
guodžia, duoda patarimų. NT baigiamas apreiškimu Jonui. 
Tai yra pranašystės knyga. 


SUTRUMPINIMŲ SARAŠAS 
šR — Šventasis Raštas 
ST — Senasis Testamentas 


NT  — Naujasis Testamentas 
šD  — Šventoji Dvasia 


13 
SENOJO TESTAMENTO KNYGOS 
1M  — Pirmoji Mozės knyga 


2M — Antroji Mozės knyga . 
8M — Trečioji Mozės knyga 


4M  — Ketvirtoji Mozės knyga 
5M — Penktoji Mozės knyga 
Joz - — Jozuvo knyga 

Teis — Teisėjų knyga 

Ri — Rūtos knyga 


1Sam — Pirmoji Samuelio knyga 
2Sam — Antroji Samuelio knyga 
4Kar — Pirmoji karalių knyga 
2Kar — Antroji karalių knyga 
1Ch  — Pirmoji chronikų knyga 
2Ch — Antroji chronikų knyga 


Ezr  — Ezro knyga 

Neh  — Nehemijo knyga 

Est — Esterės knyga 

Job  — Jobo knyga 

Ps — Psalmių knyga 

Pat + — Patarlių knyga 

Pam  — Pamokslininko knyga 
Gies  — Giesmių knyga 

Iz — Izaijo knyga 

Jer  — Jeremijo knyga 

Jer R. — Jeremijo raudų knyga 
Ez -- Ezakielio knyga 

Dan  — Danieliaus knyga 

0z — Ozėjo knyga 

Joel — Joelio knyga 

Am  — Amoso knyga 


Obd — Obadjo knyga 
Jon — Jonos knyga 
Mik  — Miko knyga 
Naum — Naumo knyga 
Abak — Abakuko knyga 
„Sot  — Sofanjo knyga 
Ag — Agėjo knyga 
Zak  — Zakarijo knyga 
Mai — Malachijo knyga 


14 


PRATARMĖ 


Šventojo Rašto komentarus — aiškinimus pradėjau 
rašyti Naujuoju Testamentu. Pradžioje parašiau trumpą 
įvadą į Šventąjį Raštą. Rašydamas Senojo Testamento 
komentarus, jaučiau reikalą kai ką pridėti. Kalbėdamas 
su kai kuriais žmonėmis ir susirašydamas laiškais, 
jaučiau, kad kai kas laukia paaiškinimų: ar Šventasis 
Raštas sutinka su mokslu, — kaip yra su evoliucija ir 
kitais klausimais? Šiais klausimais daugelis mokslininkų 
rašo, aiškina, spėlioja, įrodinėja, ginčijasi. Aš skaičiau 


"šiais klausimais keletą knygų ir žurnaluose straipsnių. 


Noriu tik paminėti ką mokslininkai mano ir sako šiais 
klausimais. 

Mokslas yra aiškiais faktais paremtas įrodymas. 
Siekiant ką nors išrasti, daromi eksperimentai — 
bandymai; kartais bandymai kartojami tol, kol 
gaunamas vienas ir tas pats atsakymas. 

Kas liečia visatą — erdvę, žvaigždes, planetas; jų 
atsiradimo pakartoti neįmanoma. Šventajame Rašte yra 
užrašyta apie jų sutvėrimą. Kai kurie mokslininkai deda 
pastangas įrodyti, kad tai vyko savaime, Je jokio 
Tvėrėjo. Daugelis rimtų mokslininkų mano: jei teologai 
ir kiti mokslininkai nuoširdžiai bendradarbiautų ir 
siektų tiesos, rastų bendrą kalbą ir daugeliu klausimų 
susitartų; būtų vienos nuomonės. Bet jei jie vienas antrą 
tik kritikuoja, vienos nuomonės neprieis. 


15 


Šventasis Raštas pasakoja apie Dievą kaip viso 
priežastį, — viso Kūrėją, apie Dievo pradžią visai 
nekalba. Mūsų žemė — planeta yra labai menka visatos 
dulkelė. O žmogus, nors jis būtų ir žymus mokslininkas, 

"tikrai yra labai menkas. Tad ar įmanoma šiai dulkelei 

suprasti Didįjį Kūrėją, Jėgą, Išlaikytoją? Kas Šven- 
tajame Rašte pasakyta apie visatos sukūrimą ir: mūsų 
žemę, yra labai panašu, ką mokslininkai pastebi — 
aiškina. Mokslininkai, kurie nori išjungti Dievo buvimą, 
visai nekalba apie erdvės, laiko, medžiagos pradžią. Jie 
tik aiškina atsiradimo eigą, 0 ne patį atsiradimą — 
tvėrimą. Taip lieka daugelis nepaliestų ir neatsakytų 
klausimų. Tikint Dievą, yra tik vienas neatsakytas 
klausimas — Dievas. 

Rimtų mokslininkų yra tikinčių ir netikinčių Dievą. 
Tikėjimas Dievą, kaip ir išganymas, neturi nieko bendro 
su mokslu. Mokslininkai tiki :Dievą ne dėl mokslo, bet 
dėl įsitikinimo — patirto išganymo. O visatos atsiradimo 
eigą jie tyrinėja taip pat, kaip ir netikinčiai Dievą 
mokslininkai. Man atrodo, kad tikintys mokslininkai 
dirba ir tyrinėja nuodugniau ir išsamiau negu netikintys. 
Tikintys mokslininkai iš principo nevartoja tabako ir 
svaiginančių gėrimų. Tad jų mąstysena yra aiškesnė ir jie 
dirba  nuosaikiau. Kai kurie netikintys Dievą 
mokslininkai yra priversti atsisakyti tabako ir svaigalų 
nuodų, nes jų darbas to neleidžia. Pav. rūką ir svaigalus 

„gerią žmonės negali būti gerais sportininkais ir dirbti 
maisto gamyboje. Žinoma, yra rūkančių ir geriančių 
sportininkų, bet jie nelaimi rungtynių, jų kūnas yra 
nepatvarus. Rūkantis ir geriantis nepastebi maisto 
skonio. Jau Lietuvoje ,„Maisto“ Lendrovė maisto 
gamybos vedėjus samdė tik nerūkančius ir negeriančius 
ir mokėjo jiems tūkstantinės algas. 

Evoliucija. Karolis Darvinas 1859 „metais parašė 
knygą apie augalų ir gyvūnų rūšis. Per tą knygą labai 


16 


pagarsėjo Darvinas ir evoliucija. Nuo to laiko daugelis 
mokslininkų bandė aiškinti visatos ir gyvybės 
išsivystymą savaime, be Kūrėjo — Dievo. Jie rem- 
damiesi ta knyga ne tik tyrinėjo evoliucijos eigą, bet ir 
remdamasi ja kūrė įvairiausias teorijas. Bet jau pats 
Darvinas yra pasakęs, kad Kūrėjas įkvėpė gyvybę į įvieną 
ar kelias celes (formas). Be to, Darvinas ir anų laikų 
mokslininkai neturėjo tokio supratimo apie celes ir 
atomus kgip mūsų laikais. Jie manė, kad maža celė yra 
labai paprasta, dabar žinoma, kad ji yra labai sudėtinga. 
Darvino aprašymas apie augalų ir gyvių išsivystymą 
(evoliuciją) yra labai panašus į Šventojo Rašto tvėrimo 
eigą. 

Rimti mokslininkai greitai pastebėjo trūkumų ir 
klaidų Darvino knygoje. Darvinas įrodinėjo, kad 
sugebėjusieji gyvūnai  prisitaikinti prie kintančių 
aplinkybių išlieka, o nesugebantieji prisitaikinti žūna. 
Buvo įrodoma, kaip pavyzdys, kad mažėjant maistųį, 
žirafa išvystė ilgą kaklą pasiekti ėsti aukštai esančius 
medžių lapus. Betgi yra žinoma, kad sausose vietose 
pirmiau išnyksta medžiai, o žolė vis dar auga. Aš pats 
mačiau . didelius žemės plotus, kuriuose medžiai 
nebeaugo, o žolė dar augo. 

Įrodymas, kad gyvybė išsivystė iš paprastos į 
aukštesnes rūšis neatitinka patirčiai. Išvystyti ir pasiekti 
geresnį augalą ar gyvulį reikia labai daug pastangų. 
Palikti augalą savo eigai, jis sumenksta ir atkrenta atgal. 
Ir išvystymas, pagerinimas, įmanomas tik savo rūšyje — 
giminėje. Yra rasta gyvių — tarakonų ir kitų, gintare ir 
uolose suakmenėjusių prieš 350 milijonų metų. Jie yra 
visai tokie, kokie jie yra šiandien, nei kiek nepasikeitę. 
Šventajame Rašte aprašyta augalų ir gyvūnijos eiga labai 
panašiai, kaip evoliucijos šalininkai moko. Pirma 
atsirado jūros (vanduo) ir sausuma. Vandenyje ir 
sausumoje galėjo augti augalai, kurie buvo reikalingi 


17 


gyvūnams maistui. Pirma gyvūnija atsirado vandenyje, 

po to paukščiai ir sausumos gyviai, pagaliau buvo 

sukurtas žmogus. Skirtumas tarp Šventojo Rašto ir 

evoliucijos šalininkų yra tas: Šventasis Raštas sako, kad 

naujas rūšis — gimines, veisles tvėrė Dievas, o 

evoliucinistai moko, kad viskas vystėsi savaime. Kad 

viskas vystėsi savaime, ar nereikia tvirčiau tikėti, kaip 

tikėti Dievo tvėrimą? Be to pereinamųjų grandžių, iš 

vienos rūšies į kitą, dažnai nerandama. Imkime patį 

žmogų. Jis panašus kiek į bezdžionę, bet juk pirmųjų 

žmonių panašumą nupiešė dailininkai iš kaukolės ir 

kaulų. Ar taip piešiant negalima nupiešti kaip norima? 
Mačiau viename žurpale ne nupieštų, bet surinktų dabar“ 
esančių žmonių ip gyvulių galvų — veidų. Buvo labai 
„panašūs veidai: Žmogaus ir šunies, žmogaus ir tigro, 

žmogaus ir liūto. Dirbant vienoje dirbtuvėje, vienas 
darbininkas buvo panašus į vorą. Visi darbininkai, savo 
tarpe, vadino jį voru. Reikėtų žiūrėti ne tik panašumo, 

bet ir skirtumų. Beždžionės rankos yra ilgesnės už kojas 

— žmogaus atbulai; žmogus vaikščioja kojomis — 

bezdžionė visomis keturiomis, žmogaus galvos smegenis 

didesnės už bezdžionės. smegenis tris kartus. Žmogus 
kalba ir rašo, o bezdžionė turėdama tuos pačius sąnarius 
kalbos nevartoja, nes ji neturi ko sakyti; ji tik šaukia prie 

maisto ir perspėja nuo gręsiančio  pavojauš. 

Mokslininkai yra .nustatę, kad žmogaus kraujas yra 
"daugiau panašesnis į varlės kraują negu į bezdžionės;: 
moters pienas cheminiai yra panašesnis į asilės pieną 
„negu į bezdžionės; žmogaus kūnas panašesnis į kiaulės 
negu į bezdžionės. Tai yra nespėliojimai, bet tikri faktai 

mokslininkų įrodyti. 

Dievas kūrė (tvėrė) pagal tam tikrus nuostatus. 
Žmogus pastebi kai kuriuos tuos nuostatus, bet neturi 
galios jų keisti. Jis tik gali juos stebėti. Tvirtinti, kad tie | 
nuostatai susikūrė patys ir jais remiantis vystėsi 


18 


augmenija ir gyvūnija ar nėra per daug drąsu? *Rik“ 
"lengviau ir logiškiau yra priimti, kad kas nors tuos 

nuostatus sukūrė. L 

Kai evoliūcijos šalininkai priėmė augmenijos ir 
gyvūnijos išsivystymo eigą iš paprastos celės į augalą ar 
gyvūną, pradėjo taikyti tą teoriją ir kitiėms dalykams, 
net tikėjimui. Jie įrodinėja ir tvirtina, kad žmogus 
nesuprasdamas gamtos reiškinių pradėjo juos laikyti 
dievais — dvasiomis. Taip žmogus "sukūręs digvaičius, ' 
dievus, dvasias ir pagaliau vieną Dievą. Remiantis tuo, 
jie laiko ir Šventąjį Raštą legendomis, pasakaitėmis ir 
kalba apie negyvą Dievą. 

Istorikai ir psichologai šį dalyką tyrinėjo ir priėjo, 
priešingos išvados. Pirmiausia žmogus (žmonija) tikėjo 
vieną Dievą ir tik vėliau pradėjo tikėti gamtos 
reiškiniais, dvasiomis ir kurti įvairius dievus: tautinius, 
vandens, miškų, laukų ir t.t. Yra susekta ir įrodyta, kad 
kiekviena tauta, ar tai Azijoje, Afrikoje, Europoje, 
„Australijoje, Amerikoje tikėjo vieną Dievą. Nors ne 
visos tautos ir tautelės Jį tuo pačiu vardu vadino. Pav. 
. Amerikos indėnai Jį vadino „Didžioji Dvasia", kiti 
„Dangaus“ arba ,,Aukštybių Dievu“. Kiek yra susekta 
seniausias Dievo vardas buvo „Di“, sanskrito kalboje jis 
yra „Dyw". Taipgi yra įrodyta, kad žmonija kilo iš 
vienos vietos ir kalbėjo tik vieną kalbą. Žinoma 
seniausioji užrašyta kalba yra sanskrito kalba. Kalbų 
žinovai sako, kad sanskrito kalba yra tobulesnė už 
„ vėlesnes žinomas užrašytas kalbas, kaip tai egiptiečių, 
babiloniečių, hebrajų, graikų kalbas. 

"Įdomu yra, kad lietuvių kalba vietoje sanskrito 
turime žodį — sąskrydis. Sakoma, kad pradėjus kalbai 
skilti, rastis daugiau kalbų. — dialektų, mokslininkai 
suvažiavo (suskrido) ir užrašė seniausiąją Žmonijos 
kalbą. 

Yra žinoma, kad lietuvių kalba yra seniausia 


19 


Europos kalbama kalba, o gal seniausia ir viso pasaulio 
kalbama kalba? Kartą buvau viename suvažiavime, 
kuriame vienas pasakojo apie Indijoje maldų sąjūdį 
vardu Ašram. Jis sakė, kad tą žodį išaiškinti yra labai 
sunku. Aš sakiau: „Aš žinau tą žodį, jis reiškia „būti 
ramiam" Viešpaties akivaizdoje — aš ramus. 

Kai prieš du šimtus metų prasidėjo archeologijos 
kasinėjimai ir tyrinėjimai, evoliucijos šalininkai buvo 
tikri, kad jais bus įrodoma Šventojo Rašto klaidos. Bet 
įvyko priešingai — buvo patvirtinta Šventojo Rašto 
tiesa. Pav. Joz 1,4 sakyta apie hititų tautą. Istorikai 
nieko nežinojo apie ją. Archeologai įrodė, kad tai buvo 
žymi tauta. 

Kai 1949 metais buvo išrasti radijo aktyvūs spin- 
duliai laikui nustatyti, jais pastebėta, kad prieš 5000 
metų buvo didelis gyvūnų sunykimas. Tai yra Šven- 
tajame Rašte pasakojamas tvanas. 

Mokslininkai ir teologai dažnai kalba ne kas 
Šventajame Rašte parašyta, bet ką jie mano, apie jų 
priimtas ir įsigyvenusias pažiūras. 

Šventasis Raštas yra rašytas prieš tūkstančius metų. 
Jei Jis būtų parašytas anų laikų sąvokomis ir mokslo 
pažiūromis, Jis šiandien būtų visai nesuprantamas. 
Labai nuostabu, kad Šventasis Raštas parašytas taip, jog 
Jis buvo suprantamas anais laikais ir, taipgi supran- 
tamas šiandien eiliniams žmonėms ir mokslininkams. 
Kadangi Šventasis Raštas rašytas ne šių laikų 
sąvokomis, daugeliui Jis atrodo nepatrauklus. Tad 
daugelis iš Šventojo Rašto tyčiojasi ir Jį iškraipo. 

Prisimenu, mano jaunystėje, buvo išleista Lietuvoje 
knygelė „Šventojo Rašto paslaptys“. Tai buvo ištraukos 
iš Šventojo Rašto ir labai šališki, pajuokiančiai Šventojo 
Rašto komentarai — aiškinimai. Pav. apie Mozę buvo 
„įrodyta“, kad jis buvo didelis sukčius ir apgavikas. 
Mozės brolis, Aronas, surinkęs tautos auksą, sidabrą bei 


20 


brangakmenius ir.nuliejęs stabą — veršį. Mozė tą stabą 
sutrynęs į dulkės ir išbarstęs vandenyje. Toliau buvo 
paaiškinta, kad tokiu būdu Mozė pavogęs tautas turtą, 
pasitraukęs kur tai ir prabangiai gyvenęs: Taip 
pasityčiota. iš Šventojo Rašto ir vieno žymiausio 
Šventojo Rašto žmogaus. Juk Mozė buvo žydų tautos 
vadas — įsteigėjas, labai daug pasiaukojęs i ir vargęs. Jo 
surašyti ir išleisti įstatymai yra tokie “svarbūs, kad 
praėjus tūkstančiams metų, daugelyje šalių dalis jų dar 
dabar galioja. Kai Dievas įsakė Mozei pasitraukti nuo 
savo tautos, jis buvo 120 metų amžiaus senelis. Mozės 
laikais žmogaus amžius buvo panašaus ilgio kaip mūsų 
laikais, apie 70 metų, Ps 90,10. Mozė gyveno 120 metų. 
Mūsų laikais irgi kai kuris žmogus išgyvena 120 metų. 
Ar tokio amžiaus žmogui bereikalingi turtai? Visgi 
daugelis žmonių tokias Šventojo Rašto paslaptis skaito, 
apie jas kalba ir tiki. 

Kai kurie pastebi krikščionių, ypač vadų (kunigų) 
nusikaltimus, apgaulę, siekimą turtų, nesilaikymą 
Šven'>jo Rašto tiesų, ir dėl to pasitraukia nuo tikėjimo. 
Jaunystėje dirbau porą metų vienoje įstaigoje su dr. 
Jonu Šliupu. Jis buvo plačiai žinomas JAV ir Lietuvoje 
kaip laisvamanių vadas — netikintis. Aš jį gerbiau kaip 
žmogų, 0 jis mylėjo mane kaip dorą jaunuolį. Jis buvo 
jau senas žmogus, o aš jaunas vaikėzas. Jis turėjo daug 
knygų — didelę biblioteką. Jis leido man pasirinkti ir 
skaityti knygas, kokias tik aš norėjau. Kartą skaičiau 
kokią tai knygą „Medžiaga“. Tos knygos autorius neigė 
Dievybę. Aš kalbėjau su daktaru ir sakiau, kad knygoje 
rašyta, jog nėra Dievo. Daktaras pažiūrėjo į mane ir 
pasakė: „Kai tu skaitydamas tokias knygas jas suprasi — 
būsi žmogus. Žinoma, Dievo su žila barzda nėra, bet yra 
jėga, kuri viską tvarko ir valdo. Mes jos nesuprantame, 
bet gal kada ją suprasime ir ji mums patarnaus".. Jis man 
toliau papasakojo apie save: „Iki ketvirtos klasės 


1 2 

gimnazijos buvau labai tikintis, bet tada pastebėjau jų 
(kunigų) apgaules ir spjoviau į viską". Kartą sekmadienį 
jis buvo išėjęs ir grįžęs pasakė: „Buvau bažnyčioje 
(paminėjo ir evangeliko kunigo pavardę, kunigas 
pripasakojo visokių baikų“. Kalbantis su daktaru, jis 
manė, kad gyvybė ant mūsų planetos negalėjo atsirasti, ji 
atėjo iš kur nors kitur. Panašiai daugelis nusivilia 
žmonėmis ir „atsitraukia“ nuo tikėjimo. Tikrybėje, ar 
tokie žmonės negiliau tiki už veidmanius krikščionis? 

Kai kurios krikščioniškos bažnyčios ir grupės laiko 
„savo tikėjimo pagrindu išgalvotas ir priimtas dogmas, o 
ne Šventojo Rašto tiesas. Taip daugelis visai nekreipia 
dėmesio ką Šventasis Raštas ir mokslas sako, bet laikosi 
savo išgalvotų dogmų. Kaip pavyzdį galima priminti, 
kai. mokslininkai pastebėjo, kad mūsų planeta — žemė 
nėra visatos centras ir ji (žemė) sukasi apie saulę, 
bažnyčia paskelbė tuos mokslininkus eretikais, visai 
nesigilindama ką apie tai sako Šventasis Raštas. 

Kartą kalbėjau su vienu gimnazijos direktoriu, ' 
kilusiu iš surinkimininkų, žymiu evangelikų veikėju. 
Kalbantis jam pasakiau, kad Šventajame Rašte 
parašyta, jog žemė laikosi erdvėje (kabo ant nieko), Job 
26,7. Jis nustebo. Aš nustebau dar daugiau, kad toks 
mokslininkas nežino to. Šventajame Rašte minima ir 

apie žemės apvalumą; niekur nėra ps kad žemė 
yra visatos centras. 

Kartą - pastebėjau ir daug mąsčiau apie tai, kad 
žmonės visai nekreipia dėmesio į Šventąjį Raštą. Taip 
galvodamas išdrįsau, rodos visai nekaltą dalyką, 
pasakyti, kad Šventojo Rašto angelai yra be sparnų, tik 
žmonių išgalvoti angelai turi sparnus. Kad daugiau 
atkreipus į tai dėmesį, pasiūliau $100.00 tam, kas įrodys 
Šventuoju Raštu, jog angelai turi sparnus. Girdėjau/kad 
daugelis ieškojo Šventajame „Rašte, bet nė vienas 
nepaprašė $100.00. Daugelis kalbėjo, kad Burbulys 


22 


niekina.-angelus. Dėl įsigyvenusių žmonių išgalvotų 
dogmų, net rimti žmonės ir mokslininkai nebekreipia 
dėmesio į Šventąjį Raštą. 

Kai kas vertina tik Naująjį Testamentą, o Senojo 
Testamento neįvertina. Visgi Senasis Testamentas yra 
pagrindas Naujojo Testamento. Senajame Testamente 
Dievas apsireiškė žmonėms. Jėzus pripažino Senąjį 
Testamentą ir naudojo Jį. Apaštalai taipgi naudojo 
Senąjį Testamentą ir Juo rėmėsi. 


PIRMOJI MOZĖS KNYGA — PRADŽIA 


Pirmosios penkios Šventojo Rašto knygos 
vadinamos Penketuku arba Tora — įstatymas. Lietuvių 
kalba jos vadinamos Mozės knygomis. 

Teologai ir mokslininkai tyrinėjo Mozės knygas 
dešimtmečius ir šimtmečius. Jie priėjo išvados, kad 
medžiaga šioms knygoms yra imta iš keturių šaltinių: 
javitų, elohimitų, kunigų ir įstatymo pakartotojų. Jahve, 
Jahova yra asmeninis Dievo vardas, o javitai kilę iš Jave, 
Jis reiškia: „AŠ ESU", arba „Aš veikiu“. Hebrajai 
rašydavo tik priebalsėmis, o balses tik tardavo. Jave jie 
„rašydavo — jhvh. Žydams Dievo vardas buvo taip 
šventas, kad jie jo netardavo. Per šimtmečius jie to 
žodžio tarimą užmiršo. Vėliau, kai mokslininkai norėjo 
tą žodį ištarti, jie nebežinojo kaip jį ištarti. Jie įdėjo į tą 
žodį balses iš žodžio Adonai — Viešpats. Tad rašė 
Jahovah. Daugelis mano, kad reikia tarti Javė. 

Spėjama, kad javitų raštai yra seniausi. Jų rašto 
kalba yra labai graži. Jie rašė apie pasaulio tvėrimą, 
nuodėmę, vargą, vyrą ir moterį, brolių nesutarimą, 
žmonių ir tautų sąmyšį. 

Elohim yra bendras Dievo vardas. Hebraiškai šis 
žodis vartojamas daugiskaitoje — Dievai. Žydai sako, 
kad tai yra -Dievo pagerbimas; panašiai kaip mes 
vartojame — Jūs, o ne Tu. Iš paties Dievo pasakymo 1 


23 


M 1,26, „Padarykime“ atrodo, kad čia yra išreikšta 
Trejybė. Juk Jėzus jau buvo prieš visatos tvėrimą Kol 
1,15-17; tveriant 1 M 1,2, Tvėrėjo Dvasia pasireiškė. 

Elohimitai savo raštais, pasireiškė porą šimtmečių 
vėliau už javitus. Jų raštai pastebimi Šventajame Rašte 
pradedant Abraomu. Jie rašė apie Dievo asmenišką 
sąryšį su žmonėmis, Jo betarpį apsireiškimą įvairiais 
būdais. 

Kunigų raštai yra pamokančio turinio. Jie labai 
gerbė pranašus; Abraomą ir Mozę vadino pranašais4 M 
23, 

Pakartoto įstatymo šaltiniai daugiausia randami 
penktoje Mozės knygoje ir kitur. 

Yra žinomi ir kiti šaltiniai. Mozės sesers Mirjamos, 
giesmė 2 M 1521, sandoros skryniai žodžiai 4 M 10,35- 
36, Javės karų knyga 4 M 21,14-, Dievo asmeniški 
pranešimai 2 M 10,2. Bendrai, Mozė laikomas visų 
penkių knygų autoriumi. Ar jis vienas surinko, palygino 
visus šaltinius ir parašė įstatymo knygas, ar turėjo tam 

eikalui talkininkų, nėra žinių. Nuo antros iki penktos 

Mozės knygų turinys yra daugiausia iš Mozės gyvenimo. 
Joms rašyti Mozei“ nereikėjo ieškoti medžiagos; tik 
Mozės mirtį yra nušvietęs kitas asmuo. 

Pirmoji Mozės knyga hebrajų kalba vadinama — 
Pradžios Knyga. Iš kur Mozė gavo medžiagą šiai 
knygai? Visatos ir žemės tvėrimo joks Žmogus nematė. 
Tą tik Dievas galėjo apreikšti pirmiesiems žmonėms 
Adomui arba Mozei. Nuostabu, kač šių laikų rimti 
mokslininkai daro išvadą, kad Mozės knygų tvėrimo 
aprašymas labai tinkamai atvaizduotas, nes tai buvo 
Dievo apreiškimas. Kas toliau vyko, po tvėrimo, žmonės 
žinojo ir galėjo įvykius perduoti žodžiu sekančioms 
kartoms, o kai raštą išrado — užrašyti. 

Apie žemės tvėrimą ir kitos tautos turi padavimų..Bet 
tokio nuostabaus, kaip Šventojo Rašto tvėrimo vaiz- 


24 


davimas, nėra nė vieno. Kitų tautų padavimai yra aiškūs 
mitai ir legendos. Archeologai rado Asurbanipalo, 
Asirijos karaliaus, mirusio 627 pr. Kr., biblioteką iš 
20 000 molio plytelių. Tarp kitų raštų ten rašyta ir apie 
žemės sutvėrimą. Vyriausias dievas, Mardukas, nužudęs 
deivę Tiamatą, jos kūną perkirtęs ir iš vienos dalies 
sutvėręs dangų, o iš kitos žemę. 

Knygos padalinimas: dangaus ir žemės tvėrimas 1-4 
skr., Adomo giminė 5 skr., Nojaus giminė 6-11,26 skr., 
Tero giminė 11,27-25,11 skr., Ismaelio giminė 25,12- 
25,18 skr., Izaoko giminė 25 19-35 skr., Ezavo giminė 36 
skr., Jokūbo giminė 37-50 skr. 


25 11 


SENASIS TESTAMENTAS 
PIRMOJI MOZĖS KNYGA 
1 skyrius 
TVĖRIMO PRADŽIA, 1,I 


1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę, Apd 17,24; 
Apr 4,11; Žyd 113; Jn 1,13: 


Ši Šventojo Rašto knyga yra viena seniausių. Ji 
pradėta rašyti prieš 3500 metų. Nuostabu, ji yra taip 
parašyta, kad gerai suprantama ir mūsų laikais. 

Pradžioje šio šimtmečio mokslininkai manė, kad jie 
labai daug žino ir greitu laiku viską išaiškins, o Biblija 
yra sena knyga ir į Ją nereikia kreipti daug dėmesio. 
Daugelis teologų pritarė mokslininkams ir Jėzaus bei 
apaštalų darytus stebuklus atmetė kaip legendas. Bet 
suskaldžius atomą ir jį pažinus kiek geriau bei pastebėjus 
visatos begalybę ir nesuskaitomą daugybę žvaigždynų 
sambūrių (galaksijų), suprasta, kad žmogus labai mažai 
žino. Senovės graikai manė, kad atomas yra mažiausia 
medžiagos dalelytė, kuri nebegali būti padalinta — 
suskaldyta. Dabar sužinota, kad atomas turi branduolį 
ir daugiau sudėtingų dalių, kurioms ir pavadinimų 
nežinota. O erdvė yra be galo ir visatos kūnai — planetos 
nepastebimi ir nesuskaitomi. Rimti mokslininkai turėjo 
' pakeisti savo pažiūras. Jie pripažįsta Bibliją nuostabia 
knyga, lyg kas Jos rašymą ir turinį būtų padiktavęs. Iš 
tūkstančių mokslininkų pareiškimų paminėsiu tik du. 

Dr. Verneris von Braun, vokietis, kuris dirbo JAV 
prie satelitų ir erdvės tyrinėjimo, yra pasakęs: „Mes 
esame linkę pervertinti mokslą. Atsiminkime, kad 


11 26 


mokslas pasiekiamas tik žmonių sumanumu. O aukščiau 
žmogaus sumanumo yra realybė, kuri apreiškiama 
mums tik Dievo malone. Aš esu priverstas tikėti Dievą, 
nes jei medžiaga nepranyksta, o tik tampa kitu kūnu, tai 
kaip žmogaus dvasia pranyks, kuri yra daugiau negu 
medžiaga." , 

Antras. Kai pirmieji du žmonės nusileido ant 
mėnulio, juos stebėjo šimtai milijonų šios žemės 
gyventojų. Pirmi žmogaus žodžiai nuo mėnulio buvo: 


„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę . . " Tik vėliau 


mokslininkas pasakė: „Žmogaus maža pėda ant mėnulio 
yra žmonijos mokslo didelis šuolis pirmyn." - 

Eikime prie pirmųjų Šventojo Rašto žodžių: 
„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę." Ar žmogus 
kada nors sužinos kada tvėrimo pradžia buvo? Tiesa yra 
žmonių, kurie viską labai tiksliai žino. Jie „Žino“, kad 
žemė buvo sutverta 4004 metais pr. Kr. spalio 18-24 
dienomis. Jie net „žino“, kad Adomas buvo sutvertas 
4004 m. pr. Kr. spalio 23 dieną 9 valandą ryto. Bet ką 
gali sakyti tie žmonės (mokslininkai), kurie pastebi 
suakmenėjusius augalus ir gyvius prieš šimtus milijonų 
metų? Šventajame Rašte nėra parašyta kada buvo 
tvėrimo pradžia. Šiais laikais apie tvėrimo pradžią yra 
tik žmonių spėliojimai. Kartą. vienas studentas lankė 
universitetą. Jam buvo aiškinama, kad mūsų žemė yra 
trijų bilijonų metų senumo. (Bilijonas ir milijardas yra 
tas pats skaičius, pasakytas kitais žodžiais. Kiek žinau, 
Europoje dažniau sako milijardas, o JAV — bilijonas. 
Aš naudosiu bilijonas). Tas studentas pertraukė studijas 
trejus metus ir vėl grįžo į tą patį universitetą. Tada buvo 
aiškinama, kad žemė yra dešimt bilijonų metų senumo. 
Jis paklausė: ,,Kaip galėjo žemė per trejus metus pasenti 
septyniais bilijonais metų?“ Rimtai kalbant, dabar 
manoma, kad visatos kūnai yra dvidešimt bilijonų metų 
senumo. 


27 12 


Šventasis Raštas apie Dievo pradžia nieko nesako. 
Dievas yra be pradžios ir be galo, Ps 90,2. Ar galime 
įsivaizduoti, kad prieš pradžią nieko nebuvo: nei laiko, 
nei erdvės, nei medžiagos? Dievas parinko pradžią savo 
nuožiūra. Jis sutvėrė dangų — erdvę ir medžiagą — 
erdvės kūnus; jų tarpe ir mūsų žemę. | 


PIRMINĖ ŽEMĖ 1,2 
2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė 
gelmes, ir Dievo Dvasia veikė virš vandenų. 


Čia pasakyta apie žemę, lyg apie medžiagų suverstą 
krūvą be jokios tvarkos. Viskas skęsta tamsoje, 
betvarkėje — chaosas. Bet Dievo Dvasia jau pradeda 
veikti, viską judinti. 

Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai tvirtina, kad 
buvo ilgas laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo skirsnelio. 
Jie sako, kad visata ir žemė buvo sutverta labai tobulai, 
bet piktybė (puolę angelai) viską pavertė į chaosą. Kai 
kas įrodinėja, kad gyvybė žemėje buvo sunaikinta net 
šešis kartus. Tuo jie įrodinėja ir prileidžia, kad prieš 
Adomą žemė buvo apgyventa, o aprašytasis Šventajame 
Rašte tvėrimas buvęs tik žemės vėl iš naujo apgyven- 
dinimas. 


TVĖRIMAS PIRMAJĄ DIENĄ 13-+5 
3 Dievas tarė: ,Tesatsiranda šviesa!“ Ir atsirado 
šviesa, Ps 339; 2 Kor 46, 4 Dievas buvo šviesa 
patenkintas; ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5 
Dievas pavadino šviesą „diena“, o tamsą — „naktimi“. 
Tai buvo vakaras ir rytas — pirmoji diena. 


15 28 


Lankant pradžios mokyklą, kartą mokytojas aiškino 
apie tvėrimą. Jis sakė, kad jei Dievas sutvėrė pirmąją 
dieną šviesą, | o tik ketvirtąją dieną saulę, tai būtų tas 


pats, kaip pirma nudėvėti medžiagą ir tik po to sukirpti ir 


pasiūti eilutę( kostiumą). Baigus pamoką, kalbant maldą 
„Tėve mūsų“, vienas mokinys nekalbėjo maldos. 
Mokytojas paklausė, kodėl jis nekalba? Mokinys astakė: 
„Gal tą maldą kas nupjautu liežuviu pamurmėjo, tai 
kodėl ją kalbėti?" Štai kas pasiekiama tokiu aiškinimu! 
Man dirbant mokykloje, ėjome kartą iš mokyklos 


apie dešimt mokytojų. Einant gatve, pradėjome kalbėti. 


apie tvėrimą. Vienas mokytojas ir sako: „Dievas sutvėrė 
pirmąją dieną saulę“. Aš atsakiau: ,„Ne, Dievas sutvėrė 
saulę vėliau". „Einame lažybų", tarė jis ir, ištiesęs ranką 
man, dar pridėjo: ,,Na ir sukirtau kunigą!“ Po to jis 
paaiškino man: „Juk pirmąją dieną Dievas „pasakė: 
„Teatsiranda šviesa'." 

Daugelis rimtų mokslininkų negalėjo suprasti, kad 
šviesa sutverta pirmąją dieną, o saulė tik ketvirtąją. 
Mokslininkai pastebėjo, kad galaksijos (žvaigždžių 
sambūriai) tolsta į begalines erdves. Įvairiais būdais jie 
tai tikrino ir priėjo išvados, kad prieš kokį dvidešimt 
bilijonų. metų įvyko didysis atominis medžiagų 
sprogimas — visatos kūnų tvėrimas. Apie tai pirmą 

„kartą buvo paskelbta spaudoje 1927 m. Šventajame 
Rašte viskas yra aprašyta, bet žmogus kai kurių dalykų 
nesuprato, tada ir net iki šiol nesupranta. Manoma, kad 
buvo taip, kaip Šventajame Rašte aprašyta. Pradžioje 
Dievas sutvėrė laiką, erdvę ir medžiagą. Dievo Dvasia 
pradėjo visatos visą medžiagą judinti, kaupti. Visa 
medžiaga telkėsi į vieną vietą. Juk tai buvo neįsivaiz- 
duojamas kiekis medžiagos! Kokia ten buvo spūstis ir 
karštis, ne milijonų, bet bilijonų laipsnių! Ir įvyko 
pirmasis atominis sprogimas visatoje. Žmogus sugebėjo 
tai suprasti tik tada, kai žemėje buvo suskaldytas 


29 17 


atomas. Tas didysis sprogimas buvo neįsivaizduojamas. 
To sprogimo metu atsirado nepaprastai stipri šviesa. 
Spėjama, kad ta šviesa švietė apie 250 milijonų metų. Po 
to, kai tos šviesos kasštis pradėjo atvėsti, buvo pastebėta 
kai kur tamsggnės vietos. Vėliau pastebėta žvaigždžių 
sambūriai, žvaigždės ir planetos. Taip buvo sutverta 
šviesa ir erdvės (dangaus) kūnai. Nuo to sprogimo jėgos 
dar ir dabar tolsta žvaigždynai vieni nuo kitų. Tai yra 
dabartinė mokslininkų priimta teorija. Ar ji nebus 
pakeista? 

Tai buvo pirmoji diena. Kas yra diena, arba tiksliau 
sakant, para? Mūsų žemė apsisuka apie savo ašį per 24 
valandas. Tą mes vadiname para. Mūsų saulės sistemos 
planeta Jupiteris apsisuka per 10 valandų, tai jo para yra 
10 valandų. Venera apsisuka per 260 dienų. Ar yra kur 
nors visatos para? Ar žmogus tą kada nors sužinos? 

Šventajame Rašte diena (para) minima įvairiai. 
Žiūrėkime pačiame tvėrime. 1 M 18-13 atrodo lyg ir 
būtų 24 valandos, bet iš 1,14-16 airodo, lyg ir būtų 
manyta 12 valandų diena; o iš 24 ar neatrodo tam tikras 
laikotarpis? Žiūrint į kitas Šventojo Rašto vietas: Joel 
3,18; Apd 2,20; Jn 16,23 ar negalvota apie visą 
krikščionybės laikotarpį? Ps90 4;2 Pt 3,5 kalbama apie 
dieną, kaip tūkstantį metų. Tad laikyti tvėrimo dieną 24 
valandomis nėra pagrindo Šventajame Rašte. 

Tai buvo vakaras ir rytas. Mes sakytume: „Tai buvo 
rytas ir vakaras". Juk rytą pradedama dirbti. Gal tas yra 
tik paprastas žydų kalbos išsireiškimas Tai buvo 
pirmoji Dievo visatos diena. 


: ANTROJI TVĖRIMO DIENA — VANDENS 
ATSKYRIMAS 1,68 
6 Dievas tarė: „Teatsiranda erdvė (tvirtuma) 
vandenų tarpe ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!" 7 
Dievas sukūrė erdvę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po 


142 30 


erdve, nuo vandenų, kurie buvo virš erdvės. Ir taip 
įvyko. 8 Dievas pavadino erdvę „dangumi“. Tai buvo 


+ vakaras ir rytas — antroji diena. 


Pirmą dieną Dievas sutvėrė šviesą — didįjį sprogimą 
ir per jį sukūrė visatos kūnus ir juos paskirstė į vietas. 
Antrą dieną aprašytas Dievo veikimas mūsų planetoje — 
žemėje. Planetos yra visatos kūnai, kuriuose nevyksta 
reakciniai atominiai sprogimai, todėl jos atvėsta. Kai 
mūsų žemė pradėjo atvėsti, atsirado galimybė 
pakilusiems į atmosferą vandens garams sudaryti 
debesis. Taip Dievas atskyrė pakilusius garus (vandenį) - 
nuo vandens, esančio žemėje. Vanduo dengia apie tris 
ketvirtadalius mūsų planetos paviršiaus. Koks 
nuostabus elementas yra vanduo! Daiktai (elementai) 
šildomi didėja (plečiasi), o šaldami — mažėja (traukiasi). 
Vanduo sudaro išimtį. Jis šildamas virsta garais, pakyla 
aukštyn; pasiekęs šaltesnę atmosferą, vėl tampa 


- vandeniu, susilieja į lašus ir lyja. Palaisto slėnius ir 


kalnus. O esant šaltam orui, pakilę vandens garai virsta 
sniegu. Vanduo šaldamas traukiasi iki 4.1. C, tada 
plečiasi ir tampa ledu. Ledas laikosi vandens paviršiuje, 


'" apsaugoja vandens gyvius nuo sušalimo. Kokie 


nuostabūs Viešpaties nuostatai! 


"TREČIOS DIENOS KŪRYBA — SAUSUMA IR 
AUGALAI 19-13 

9 Dievas tarė: „,Tesusirenka vandenys, kurie yra po 
dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!" 2 Pt 3,5; 
Job 388-11. 10 Dievas pavadino sausumą „žeme“, o 
vandenų samplūdį — „jūromis“. Dievas matė, kad tai 
buvo gera, Ps 104549. 11 Dievas tarė: „Tegul žemė 
išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, i 
nešančius vaisių pagal jų rūšį!" Ir taip įvyko. 12 Žemė 


31 149 


išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį ir 
medžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų 
sėkla. Dievas matė, kad tai buvo gera. 13 Tai buvo 
vakaras ir rytas — trečioji diena. 


— L ————— 


Galima įsivaizduoti žemę buvus lyg vandens (purvo) 
sviediniu. Žemei auštant ji traukėsi, pradėjo susidaryti 
- storesnė žemės pluta — atsirado kalnai ir žemesnės 
vietos. Iškilesnės vietos tapo sausumomis, 0 į žemumas 
rinkosi vanduo. Taip atsirado salos, žemynai, jūros. To 
viso planuotojas ir architektas buvo Dievas. 

Pasirodžius sausumai, Dievas suteikė galią savo 
tvariniams veikti. Augalai buvo pirmoji gyvybė. Dievas 
davė žemei galią želdinti įvairiausių rūšių žolę, augančią 
iš šaknų ir iš sėklų. Taipgi medžius ir įvairiausius 
vaismedžius. Augalai brandino sėklas, vaismedžiai 
vaisius ir juose sėklas. Manoma, kad šių pirmųjų augalų 
ir medžių yra sudaryti anglių klodai žemėje. Tai turėjo 
būti žymiai vešlesnis augalų augimas negu mūsų Jaikais. 


KETVIRTOSIOS DIENOS KŪRYBA — SAULĖ, 
MĖNULIS, ŽVAIGŽDĖS 1,14-19 

14 Dievas tarė: ,,Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje 
- dienai nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais 
pažymėti laikus, dienas ir metus. 15 Jos težiba dangaus 
erdvėje ir apšviečia žemę!" Ir taip įvyko. 16. Dievas 
padarė dvi did -2s šviesas: didesniąją — dienai ir 
mažesniąją nak? 1 valdyti ir žvaigždes, Ps 136,78. 17 
+ Dievas joms paskyrė vietą dangaus erdvėje, kad'šviestų 
žemei, 18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo 
tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. 19 Tai buvo 
vakaras ir rytas — ketvirtoji diena. 


125 32 


Jei bus įrodyta, kad didžiuoju sprogimu buvo sukurti 
visi visatos kūnai, tai jau pirmą dieną buvo sukurta ir 
mžsų saulės sistema. Nuo didžiojo sprogimo, praėjo 
ilgas laikotarpis, iki kiekvienas visatos kūnas pasiekė 
jam skirtą vietą. Kas pirma pasiekė savo vietą — saulė ar 
žemė? Iki šiol mokslininkai dar nėra nustatę, kas pirma 
buvo sukurta — žemė ar saulė? Kaip ten buvo, bet viena 
yra aišku — žemė buvo paskendus garuose. Augalai 
galėjo augti nuo pačios žemės šilumos, jie gavo 
pakankamai šviesos ir šiluinos nuo didžiojo sprogimo. 
Žemei pradėjus atvėsti, visatos kūnams atsiradus savo 
vietose, mūsų žemė priklauso nuo saulės šviesos ir 
šilumos. Saulė, mėnulis ir žvaigždės tarnauja mūsų 
žemei, tuo pačiu ir mums žmonėms. Mes, žmonės, 
negalime jiems įsakyti, o tie kūriniai įsako mums: kada 
dirbti, kada ilsėtis, kada žiema ir vasara — metų laikai. 
Dievas sutvarkė visatos kūnus ir per juos mūsų žmonių 
gyvenimą. Ketvirtą tvėrimo dieną buvo duota eiga mūsų 
saulės sistemos kūnams, tuo ir mūsų žemei bei mums, jos 
gyventojams. 


TVĖRIMAS VANDENS IR SAUSUMOS GYVŪNŲ 

120-25 

20 Dievas tarė: „Tegul vandenys knibždėte knibžda 
gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!" 
21 Taip Dievas sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus 
kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. 
Ir Dievas matė, kad tai. buvo gera. 22 Dievas juos 
palaimino:  ,„Veiskitės,  daugėkite; ir  pripildykite 
vandenis jūrose, o paukščiai — žemę!“ 23 Tai buvo 
vakaras ir rytas — penktoji diena. ; 

24 Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal 
jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!" Ir taip 
įvyko. 25 Dievas, padaręs laukinius žvėris, gyvulius ir 
visokius roplius pagal jų veislę, buvo patenkintas. 


33 131 


. Trečią tvėrimo dieną Dievas įsakė iškilti lygumoms - 
bei kalnams, o vandeniui susirinkti į žemesnes vietas. 
Taip atsirado sausuma ir jūros. Vandenyje augo vandens 
augalai, sausuma sužaliavo. Žolės ir augalai nešė sėklas, 
grūdus, medžiai — vaisius. Taip buvo paruoštas maistas 
gyvūnijai. Ketvirtą tvėrimo dieną pasirodė dangaus 
mėlynė, spindėjo saulė, o naktį švietė mėnulis ir mirgsėjo 
žvaigždės. Buvo sudarytos sąlygos gyventi gyvūnijai. 
Gamta buvo graži ir gera. Penktą tvėrimo dieną Dievas 
"sukūrė žuvis ir vandens gyvius bei padangės paukščius. 
Po to atsirado sausumos gyvūnai: laukų ir miškų žvėrys, 
neplėšrūs gyvuliai ir ropliai. Dievas juos laimino ir leido 
jiems veistis — daugėti savo rūšyje, giminėje. 


ŽMOGAUS SUKŪRIMAS 1,26-31 

26 Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal mūsų 
pavidalą. Jis tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, 
gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant 
žemės", Ps 8,6-9. 27 Dievas sutvėrė žmogų pagal savo 
pavidalą. Jie buvo vyras ir moteris, Ef 4,24, Mt 19 4. 28 
Dievas juos palaimino ir tarė: „Veiskitės, dauginkitės, 
pripildykite žemę ir valdykite ją; viešpataukite jūros 
„žuvims, padangių paukščiams ir visiems žemės 
. gyvūnams!", Apd 17,26. 29 Dievas tarė: „Aš jums 
duodu įvairių žolių, turinčių sėklą, ir augalus, kurie auga 
žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurie neša sėklą ir 
vaisius; jums tebūnie tai maistas! 30 Ir visiems žemės 
gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas 
kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus augalus ir 
žalumynus,; kad turėtų ko ėsti". Ir taip įvyko, 1 M9,3; Iz 
11,69. 31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo 
labai gera. Tai buvo vakaras ir rytas — šeštoji diena. 


Žmogus yra aukščiausias kūrybos padaras. Nors 


131 34 


žmogus sukurtas tą pačią dieną, kaip žemės gyvūnija, bet 
jo sutvėrimas vyko visai atskirai nuo kitų gyvūnų. 
Dievas kreipėsi į Trejybę: ,Sukurkime žmogų". Pirmasis 
Trejybės asmuo yra Dievas — Tėvas, antrasis Jėzųs + 
Sūnus -Kol 1,15-16 ir tretysis — Dvasia, 1 M 1,2. 

Žmogaus paveikslas arba panašumas į Dievą yra tik 
kaip šviesos atspindys, o ne pati šviesa, arba kaip 
atspaustas antspaudas ant popierio, o ne pats 
antspaudas. Šioje vietoje tekstas mini ne visas Dievo 
savybes, bet tik valdymą — viešpatavimą. Apie žmogaus 
viešpatavimą gyvūnijai yra labai sunku rašyti. Žmogus 
tada dar buvo tobulas, nepuolęs. O dabar žmogus yra 
puolęs, visai kitoks negu buvo jo paskirtis. Mes galime 
kaip pavyzdį imti tik Jėzų iš Nazareto — tikrąjį žmogų, 
ir gal dar atgimusius žmones, kurie siekia sekti Jėzų ir 
yra persiėmę Evangelijos Dvasia. Jėzus sakė mokiniams, 
Mt 20,25-28 kad jų paskirtis privalo būti visai kitokia 
negu pasaulio žmonių. Taip, žmogus viešpatauja visiems | 
tvariniams ir gamtai, bet jis ir yra už viską atsakingas 
Dievui. Jei žmogus viešpataudamas siekia tik savo 
„ asmeniškos naudos, jis yra ne valdovas, bet tironas, 
kuris susilauks nesėkmės ir bausmės. 

Apie vandens ir sausumos gyvūnus pasakyta: ,,Jie 
knibždėte teknibžda". Dievas sutvėrė vyrą, vėliau — 
moterį. Jie buvo sutverti tobuli, be nuodėmės. Žmogui 
puolus, jo santykis pasikeitė su Dievu ir vyro su žmona. 
Dievas, sutvėręs žmones, laimino juos ir įdiegė 
palinkimą prie viens kito bei norą susilaukti palikuonių. 
Kaip tvėrime, taip ir toliau Šventajame Rašte, lygiai 
vertinamas vyras ir moteris, Gal 3,28. Žmogus pilnybę 
pasiekia ne pavieniui — vyras arba moteris —, bet 
bendrai, abu drauge. Žmogus yra vertingas ir geras visas 
— dvasia ir kūnas. Tad ir žmogaus kūnas bus prikeltas 
paskutinėje dienoje. Graikų filosofų mokymas, kad 
kūnas yra dvasios kalėjimas, nėra Šventojo Rašto 


35 2A 


mokymas. Taipgi ir kai kurių tautų mokymas ir 
prostitucijos praktikavimas pamaldose kaip Dievo 
meilės išreiškimas, Šventajame Rašte laikomas 
paleistuvavimu ir smerkiamas. 


Žmogaus maistui buvo skirti tik augalai bei jų sėklos. 
Visą kūrybą Dievas įvertino kaip labai gerą. Tokia ji ir 
buvo prieš puolimą. 

Tvėrimo eiga Šventajame Rašte aprašyta taip, kaip ir 
mokslininkai mano. Tad koks yra skirtumas tarp 
mokslo ir Šventojo Rašto aprašymo? Daugelis 
mokslininkų netiki Dievą ir jie „įrodinėja“, kad viskas 
vystėsi savaime. Bet jie į daugelį klausimų visai neturi 
atsakymo. Tokie mokslininkai visai nekalba apie Dievą, 
visko priežastį, bet apie laiko, erdvės ir medžiagos 
atsiradimą  — savaime išsivystymą. O tikintys 
mokslininkai tiki Dievą ir tvirtina, kad Šventajame 
Rašte aprašytas tvėrimas atitinka mokslininkų tyrinė- 
jimams, atradimams. Jie tik atmeta „tikinčiųjų“ įš- 
galvotasir priimtas dogmas, kurios Šventajame Rašte 
neturi pagrindo. Pav., kad mūsų planeta yra visatos 
centras, arba tvėrimo para yra 24 valandos. 


SEPTINTOJI DIENA 2,14 

1 Taip buvo sukurtas dangus, žemė ir visi dangaus 

“pulkai. 2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbą ir 

ilsėjosi, atlikęs visą savo darbą, Jn 5,17; Žyd 44-10. 3 

Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, — 

ilsėjosi po viso savo darbo, 2 M 208-11. 4 Tai yra 

dangaus ir žemės istorija, kaip Viešpats Dievas juos 
sutvėrė, 2 M.3,14. 


Dievas užbaigė pasaulio (visatos) tvėrimo darbą ne 
šeštą, kaip graikų vertime pasakyta, bet septintą dieną. 
Taip parašyta hebrajų originalioje kalboje. Kai fariziejai 


29 36 


Viešpatį kaltino, kad Jis nelaiko šeštadienio, Jn 5,17, 
Jėzus atsakė, kad Jo Tėvas( Dievas) irgi dirba. O hebrajų 
knygos autorius, septintą dieną paskiria poilsiui, Žyd 
44-10. . . 
Babiloniečių padavimai apie jų dievo Marduko poilsį 
po tvėrimo sako, kad buvo švęsta iškilmingai šventė 
visatą sutvėrus. Šventojo Rašto teskte pasakyta, kad 
Dievas, baigęs visatos tvėrimą, ilsėjosi. Koks tas 


" ilsėjimas buvo, nieko nepasakyta. Hebrajų kalboje tas 


žodis daugiau reiškia atsigaivinimą, negu ramų poilsį. 
Kai kas daro iš šio teksto išvadą apie šeštadienio 


: šventimą. Tekste pasakyta tik apie Dievo, o ne žmonių, 
“ poilsį. Apie žmonių poilsį bus kalbama vėliau. 


Tai labai trumpas, vos 35 skirsnelių, pranešimas apie 
begaliniai didelį visatos sutvėrimą. Jis aprašytas be jokių 
mitų, žmonių išgalvojimų ir fantazijos, kokį Dievas 
apreiškė žmonėms. 


DIEVAS SODINA SODA — ROJŲ 259 
5 Tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir 
dangų, jokio laukinio augalo dar nebuvo žemėje, joks . 


„ laukinis augalas dar nežėlė, nes dar lietus nebuvo lijęs, ir 


nebuvo žmogaus žemei įdirbti. 6 Migla kilo nuo žemės ir 
drėkino jos paviršų. 7 Tada Viešpats Dievas padarė 
žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam gyvybę. Taip 
žmogus tapo gyva esybe, 1 Kor15 45. 8 Viešpats Dievas 
sukūrė sodą Edene (rojų) rytuose ir ten įleido žmogų, 
kurį buvo sutvėręs. 9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės 
visokius medžius, gražius pasižiūrėti ir vedančius gerus 
vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir 
medį pažinimo gero ir pikto, 1 M 3,22-24; Apr 2,7;222. 


Pirmajame skyriuje yra aprašytas Dievo tvėrimas 
pasaulio (visatos), antrajame skyriuje yra atpasakotas 


37 29, 


tvėrimas. Pirmajame skyriuje Dievas vadinamas Elohim 
— Galingasis Tvėrėjas; antrajame skyriuje Javė — Dievo 
asmeniškasis vardas. Antrojo skyriaus atpasakojimas 
papildo pirmąjį skyrių. Atpasakojimas pradedamas 
trečiosios dienos tvėrimu. Lietus dar nelijo ant žemės, 
bet nuo žemės kylanti migla drėkino žemę. Žemė dar 
buvo taip karšta, kad lietaus lašai krisdami į žemę, dar 
nepasiekę žemės, vėl virsdavo garais. Kai kur ir dabar 
žemę drėkina ne lietus, bet migla. 

Kartą važiavau per tyrus prie Salt Lake city 
(Druskos Ežero Miestas). Visur matėme užrašus: 
„Važiuodami per tyrus pasiimkite ledų sau ir mašinos 
motorui". Mes važiavome per tyrus anksti rytą. 
Pastebėjome šalia kelio grioviuose lyg vandenį. Su-: 
laikėme mašiną ir išlipome. Tikrai grioviuose buvo 
vanduo, o oras buvo toks šaltas, kad reikėjo apsivilkti 
švarkus. Pavažiavus toliau, vanduo tekėjo upeliais. 
Nebuvo lyta, bet nakties metu orui atšalus, žemė traukė 
„ iš oro vandens garus, kad net pripildė griovius vandeniu. 

Apie žmogų čia pasakyta, jog Dievas sukūrė 
žmogaus kūną iš žemės dulkių. Kad žmogaus kūnas 
sukurtas iš žemės, jam mirus vėl į žemę pavirsta, yra 
tiesa. Dievas įkvėpė žmogui gyvybę. 

Edenas. Žodžio pradinė reikšmė — pylimu (o gal ir 
tvora?) apsupta vietovė. Vėliau Edenas sugretinamas su 
“ rojumi, kur .randasi išganytųjų sielos. Kur Edeno vietovė 
buvo, tikrai nežinoma. Manoma, kad ji buvo tarp 
Eufrato ir Tigro upių. Padavimas sako, kad Edenas 
buvo arti šių upių žiočių. Šios upės išteka iš Kaukazo 
kalnų Azijos pietvakariuose. Jos įteka į Persijos įlanką. 
Yra manoma ir įrodoma, kad žmonija kilo iš to krašto. 
Iš ten yra kilę gyvuliai: raguočiai, ožkos, avys, kiaulės, 
arkliai, šunys ir kiti. Tame krašte auga: obelys, kriaušės, 
slyvos, persikai, vyšnios, vynuogės, alyvmedžiai, 
figmedžiai, kviečiai, miežiai, avižos, žirniai, pupos, linai, 


2,4 38 


svogūnai ir daugelis kitų naudingų augalų. 

Edeno sode augo daugybė įvairiausių vaismedžių. 
Žmogui buvo leista valgyti jų vaisius. Viduryje sodo 
augo gyvybės medis Apr 2,7;22,2; taipgi ir gero bei pikto 
pažinimo medis. 


KETURIOS UPĖS 2,10-14 

10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji 
šakojosi į keturias upes. 11 Pirmosios vardas Pisonas. Ji 
teka aplink visą Havijos šalį, kur randamas auksas. 12 
Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bedeliją ir onikso 
akmenį. 13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka 
aplink visą Kušo šalį 14 Trečiosios upės vardas 
Hidekelis. Ji teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė 
yra Eufratas. 


Babiloniečių ir kitų tautų padavimai sako, kad rojaus 
sodas buvo arti Eufrato žiočių, prie Erido vietovės. Kai 
kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai mano, kad Edeno sodas 
buvo šiaurėje prie Kaukazo kalnų, iš kur išteka Eufrato 
ir Tigro upės. Jie remiasi Iz 14,13 ir Ps 483 minimu 
Dievo kalnu. Iš ten ištekėjo rojaus upė. Toliau ji 
pasidalino į keturias šakas ir drėkino visą žinomą 
pasaulį. Rytiečiams vanduo yra labai svarbus. Reikia 
atsiminti, kad žmonės anais laikais įsivaizdavo pasaulio 
geografiją kitaip negu mes šiandien. . Per tūkstančius 
metų mūsų žemės paviršius daugelyje vietų labai 
pasikeitė. Yra tikrai nustatyta, kad Eufratas ir Tigras 
kelis kartus keitė savo vagas. Visgi šios dvi upės yra 
išlikusios iki mūsų dienų. Bet kur yra Pisonas ir Gihonas 
tikrai nežinoma. Kai kas mano, kad Pisonas yra Indijoje 
— Indus upė, o Gihonas Afrikoje — aukštutinis Nilas. 


39 225 


PAREIGA IR DRAUDIMAS 2,15-17 
15 Viešpats Dievas įkurdino Žmogų Edeno sode, su. 
„Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, 17 bet 
nuo medžio, pažinimo gero ir pikto, — tau nevalia“ 
valgyti; tą deną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi", 


Rom 5,12; 1 Kor 15,21. 


Šventasis Raštas pasakoja labai paprastai ir kukliai 
apie Edeno — rojaus sodą. Tai ne mitai ir ne padavimai. 
Žmogaus pareiga dirbti ir saugoti sodą. Dievas leido 
žmogui maitintis sodo vaisiais. „Darbas yra palaima. 
Draugystė su Dievu yra turtas ir pasitenkinimas. 
Dangaus mėlynė buvo stogo vietoje, medžių pavėsis — 
rūmų kambarių vietoje. Žmogui buvo mieliau ir geriau 
Edenas negu karalių puošnios pilys ir rūmai. Rankomis 
buvo galima dirbti, o širdyje džiaugtis Viešpaties 
draugyste. Viduryje sodo augo gyvybės medis. Ar jis 
nevertingesnis už Havilos auksą ir brangakmenius? Ten 
augo ir gero bei pikto pažinimo medis. Viešpats įspėjo 
žmogų, lyg tėvas vaiką, nevalgyti jo vaisių, išvengti 
nelaimės — mirties. 


MOTERS SUTVĖRIMAS 2,18-25 

18 Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti 
vienam. Aš jam padarysiu padėjėją, panašią į jį" Pat 
31,10-31. 19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus 
žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie žmogaus, 
kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip žmogus juos 
pavadins, toks jų bus vardas. 20 Žmogus davė vardus 
visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems 
lauko žvėrims, tačiau žmogui nesurado padėjėjos, 
panašios į jį. 21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė 


225 40 


žmogų, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė 
kūnu. 22 Po to Viešpats Dievas padarė iš šonkaulio, kurį 
išėmė iš žmogaus, moterį ir ją atvedė pas žmogų, 1 Kor 
11,7-13; 1 Tim 2,13. -23 Tada žmogus tarė: „Štai kaulas 
iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama 
„Žmona', nes iš žmogaus ji paimta". 24 Todėl žmogus 
paliks savo tėvą bei motiną, glausis prie savo Žmonos, ir 
juodu taps vienu kūnu, Mt 19 5-6; Ef5,28-21. 25 Jie abu 
— žmogus ir jo žmona — buvo nuogi, tačiau nesigėdijo. 


Žmogaus paskirtis — draugystė. Jis bendravo su 
Dievu, bet žmogui buvo reikalinga draugystė su panašiu 
į Ji patį. Yra įrodyta, kad gyvendama viena moteris 
jaučiasi labai vieniša, bet gyvenime moka tvarkytis. 
Gyvendamas vienas vyras jaučiasi taip pat vienišas, bet 
gyventi vienas nemoka, apsileidžia ir tampa net 
keistuoliu. 

Kai Dievas kūrė visatą, Jis davė tvariniams vardus. 
Jis net visas žvaigždes pavadino vardais, Ps 147 4. Bet 
žemės gyvūnams žmogus privalėjo duoti vardus. Taip 
žmogus mokėsi kalbėti. Nors gyvūnai yra gražūs ir prieš 
puolimą jie visi buvo malonūs bei jaukūs, tačiau jie buvo 
ne žmogiškos prigimties, žmogaus draugystei netiko. 

Dievas užmigdė žmogų. Užmigdė taip, kaip gydyto- 
jai užmigdo darydami operaciją. Dievas išėmė vieną 
žmogaus šonkaulį, ir iš jo sukūrė moterį. Tai pavaiz- 
davimas Dievo kūrybos. Dievui nereikalingi patarėjai ir 
stebėtojai. Jis kuria kitiems nematant. Apaštalas Povilas 
aiškina, kad vyras yra moters galva. Tad galima sakyti, 
kad moteris yra vyro karūna. Ji sukurta iš šonkaulio, iš 
šono, arti širdies, tikra pagelbininkė, visuomet prie 
šalies. Ją Adomas tuojau pažino ir susidraugavo. Vyras 
ir žmona yra artimesni vienas kitam, negu tėvai ir vaikai, 

Kartą Šiaulių mieste vienas daktaras skaitė paskaitą. 


41 36 


Tarp kitko, jis tvirtino, kad Šventajame Rašte yra 
klaidų. Kaip pavyzdį jis ėmė Šventajame Rašte parašytą 
tiesą, kad Dievas išėmė žmogui šonkaulį, bet gydytojai 
žino, kad vyras turi tiek pat šonkaulių abiejuose 
šonuose. Vienas klausytojas, paprašęs balso, pasakė: 
„Mano vienam pažįstamam vyrui kuliamoji mašina 
nutraukė koją. Vėliau jis vedė ir susilaukė vaikų. Kartą 
aplankiau jį ir mačiau jo vaikučius sveikus bėgiojant". . 
Visi klausytojai jam pritarė, o daktaras nieko į tai 
neatsakė. 

Prieš puolimą žmogus nebuvo nusikaltęs ir visai 
nežinojo“kas yra gėda. Iš visų gyvūnų tik vienas žmogus 
dėvi drabužius. 


ŽMOGAUS NUPUOLIMAS 3,14 

1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, 
kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar 
tikrai Dievas įsakė: ,Nevalgykite nuo visų sodo 
medžių?* ", Apr 12,9; 20,2. 2 Moteris atsakė: ,,Mums 
leista valgyti visų sodo medžių vaisius, 1 M 2,16 3 
išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas 
įsakė: nevalgyti nuo jo ir net nepaliesti jo, kad 
nemirtume" 1 M 2,17. 4 Gyvatė atsakė: ,,Nemirsite! Jn 
8,44. 5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, 
atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip Dievas, pažinsite 
gera ir pikta". 6 Moteris matė, kad medžio vaisiai yra 
tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, 
galima įsigyti išminties; ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir 
“davė savo vyrui, kuris buvo su ja, ir jis valgė, Jok 1,14; 1 
Tim 2,14. 


Šis aprašymas psichologiškai yra toks didingas, kad 
kažin ar sugebėtų šių dienų koks psichologas taip 
aprašyti. Tas įvykis veikė žmoniją tūkstančius metų ir 


36 42 


dabar tebeveikia. Jis tikrai yra Dievo padiktuotas, 
užrašytas ir suprantamas žmonėms. 

Daugelyje tautų yra kovos padavimai tarp karžygių 
ar dievų su gyvate (žalčiu), kaip kova gėrio su blogiu. 
Rytiečių tarpe kai kur gyvatė buvo garbinama kaip 
dievas. Kitur į ją buvo žiūrima kaip į demono — šėtono 
asmenybės įsikūnijimą. Gyvatė yra labai gaji ir 
įspūdinga. Dar ir dabar gydytojų draugija naudoja ją 
savo profesijos emblema. 

Mums būtų įdomu sužinoti, kaip velnias įsikūnijo 
gyvatėje. Šventojo Rašto rašytojai nieko nesako .nums 
apie tai. Gyvatė, kaip paprastas tvarinys, pasirenka labai 
tinkamą laiką — kada moteris yra viena. Ji klausia 
moters apie tai, ką ji labai gerai žino, bet apsimeta 
nežinanti: ,,Ar Dievas jums uždraudė nuo visų medžių 
valgyti vaisius?" Moteris atsako į tą klausimą, 
„pridėdama nuo savęs dar daugiau, negu Dievas įsakė: 
„Dievas įsakė nevalgyti to medžio vaisių, bet nepasakė, 
kad negalima net paliesti to medžio". Gyvatė (piktybė) 
leido moteriai ją pamokyti, gauti tam tikrą 
pasitenkinimą. Moteriai kalbant daugiau negu buvo 
Dievo įsakyta, gyvatė pamatė moters širdyje tam tikrą 
pasitikėjimą savimi. Tada gyvatė pasirodė daugiau 
žinanti už moterį ir pradėjo ją gundyti: „„Nemirsite, 
Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite vaisių nuo to 
medžio, atsivers jūsų akys, jūs tapsite panašūs į Dievą, 
pažinsite gera ir pikta“. Moteris mintyse pasijuto lyg 
išvesta iš savo pilies. Ji pradėjo ne tik abejoti Dievu, bet 
pajuto, kad Dievas pavydi jiems laimės; Jis nenori, kad 
jie būtų kaip Dievas, pažintų gera ir pikta. Pasitikint 
Dievu, buvo maloni draugystė su Juo, kaip vaikų su 
tėvais. Bet kilus nepasitikėjimui, Jis atrodė kaip priešas, 
kuris pavydi laimės, pasisekimo, tikro gyvenimo. G yvatė 
buvo gudri, ji žinojo kaip elgtis, — paliko moterį vieną. 
Moteris apsispreridė pati siekti savo laimės, pati veikti. 


43 3,13 


Medis buvo patrauklus, vaisius tinkamas valgyti ir 
didelis noras tapti išmintinga. Moteris veikė: skynė 
vaisių ir valgė jį. Kas pats nusikalsta, tas nori ir kitą | 
įtraukti į nusikaltimą. Ji paveikė vyrą taip, kad ir jis 
valgė uždraustą vaisių. Abu apsisprendė eiti tuo pačiu 
keliu, siekti patys laimės, nusigręžė nuo Dievo. 


NUPUOLIMO PASEKMĖ 7-13 
7 Tada atsivėrė abiejų akys, jie suprato esą nuogi; 
"juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė žiurstus, 1 M 
225, 

8 Popiečio vėjeliui dvelkiant, išgirdę Viešpaties 
Dievo, vaikščiojančio sode, žingsnius, vyras ir Žmona 
pasislėpė nuo Viešpaties Dievo tarp sodo medžių, Jer 
23,24. 9 Viešpats Dievas pašaukė žmogų: „Kur tu esi?" 
10 O tas atsiliepė: „Tavo balsą girdžiu, esu išsigandęs, 
nes esu nuogas, pasislėpiau". 11 Dievas tarė: „Kas tau 
sakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio 
tau įsakiau nevalgyt?" 12 Žmogus atsakė: „Moteris 
kurią man davei kaip draugę, davė man nuo to medžio 
vaisių, ir aš valgiau“. 13 Tada Viešpats Dievas tarė 
moteriai: ,,Kodėl tu taip darei?" Moteris atsakė: „Gyvatė 
mane apgavo, ir aš valgiau" 2 Kor 113. 


Daugelis klausia, ar Dievas nenumatė, kad žmogus 
puls? O jei numatė, kodėl leido taip įvykti? Žinoma, 
Dievas žinojo. Kaip Dievas galėjo kitaip elgtis? Argi 
asmenybė gali būti be apsisprendimo, kaip automatas? 
Jei žmogus neturėtų laisvos valios apsispręsti, negalėtų 
„ pats laisvai pasirinkti, juk jis tada ir nebūtų atsakingas 
asmuo. Dievas viską numatė ir parengė išganymo, 
išgelbėjimo kelią. 

Kai žmogus nusigręžė nuo Dievo, ėjo savo pasirinktu 
keliu, jo akys atsivėrė — jis pamatė savo kaltę, nuogumą 


317 44 


ir susigėdo. Žmogaus su žmogumi draugystė buvo 
"sugriauta. Nors žmogus susigėdo, bet jis ėjo savo 

pasirinktu keliu toliau. Jis neieškojo susitaikymo su 

Dievu, atleidimo, bet bandė dengti savo kaltę. Kai 

žmogus pajuto artėjantį Dievą, jis išsigando, bėgo, 

slėpėsi nuo Dievo. Dievas šaukė jį; jis visgi atsiliepė. Kai 

Dievas priminė žmogui jo nusikaltimą, jis nemaldavo 
„Pasigašlėjimo, atleidimo, bet, metė kaltinimą savo 
"geriausiai draugei ir pačiam Dievui: „Ta moteris, kurią 
+ man davei.. " Moteris katlino gyvatę. 

Kai kas sako, kad žmogus nemirė tą pačią dieną, kai 
suvalgė uždrausto medžio vaisiaus. Taip, tą dieną 
žmogus nemirė fizine mirtimi, bet jis mirė savo artimui 
— žmogui ir Dievui. Juk dvasinė — moralinė mirtis yra 
baisesnė už fizinę mirtį. 

Apie žmogaus puolimą ir rojaus praradimą daugelio 
tautų padavimai pasakoja labai panašiai, kaip Šven- 
tajame Rašte užrašyta. Archeologai rado apie tai 
daugybę užrašų ir piešinių. 


BAUSMĖ, 14-19 

14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: ,,Kadangi taip 
padarei, būk prakeikta visų gyvulių ir laukinių žvėrių 
tarpe. Tu slinksi pilvu ir dulkes krimsi per visą savo.“ 
gyvenimą! Iz 65,25. 15 Aš padarysiu, kad tarp tavęs ir 
moters visuomet bus neapykanta, ir tarp tavo vaisiaus ir 
moters vaisiaus. Jis sutrins tau galvą, o tu įgelsi jam į 
kulnį",Gal44; 1 Jn 3,8; Žyd 2,14; Rom 1620; Jn 1430; 
Apr 12,17. 16 Moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo 
vargus ir gimdymus. Skausmingai tu gimdysi vaikus, o 
tačiau turėsi patraukimą į savo vyrą; o jis tau viešpataus" 
Ef 5,22-23; 1 Tim 2,11-12. 17 O Adomui Jis tarė: 
„Kadangi 'tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo 
medžio, nuo kurio tau buvau įsakęs: „Nevalgyk nuo jo", 
prakeikta tebūnie žemė, kuri tave maitins! Vargdamas 


45. 322 


turėsi maitintis visą savo gyvenimą. 18 Erškėčius ir usnis 
ji augins tau, ir tu valgysi laukinius augalus. 19 Valgysi 
prakaitu uždirbta duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi 
imtas. Esi dulkė ir į dulkę vėl pavirs"! 2 Tes 3,10; Pam 

12,7: 


Dievas kreipėsi į gyvatę ir ją nubaudė. Velnio 
panaudotas tvarinys irgi baudžiamas. Gyvatė 
pasmerkiama gyventi žemėje — dulkėse ir būti 
nekenčiama ir žudoma žmonių. Toliau kalbama apie 
pačią piktybę. Kova tęsis karta iš kartos iki moters 
vaisius sutrins jai galvą. Tai pirmasis Evangelijos 
pažadas —-Kristus. Bet ir Jis daug kentės nuo šėtono 
pinklių. 

"Moters paskirtis buvo būti artima vyro drauge ir 
gyventi palaimintą gyvenimą. Po puolimo ją sėks 
skausmai neštumo metu ir gimdant; jai viešpataus vyras. 
pavergs ją, O tačiau Ji vis vien turės patraukimą jam, 
Taip moteris vargsta iki šių dienų. Kur žmonės yra 
daugiau persiėmę Evangelija, ten moters padėtis kiek 
lengvesnė. Vyras (Adomas) taip pat turės daug vargo 
dirbdamas. Žemė neneš gero derliaus ir piktžolės 
savaime augs daržuose ir laukuose. Vyras daug vargs, 
prakaituos, parūpindamas sau ir šeimai maistą. Pagaliau 


: seks ir fizinė mirtis. Žmogus per puolimą prarado 


pirminę Dievo palaimą. Žmogus supranta ir žino, kad 
gyvenimas žemėje galėtų būti rojus, tačiau to negali 
pasiekti. Puolimo bausmė jaučiama iki mūsų dienų. 


ŽMOGAUS PAŠALINIMAS IŠ ROJAUS 20-24 

20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo 
visų gyvųjų motina. 21 Viešpats Dievas padarė Adomui 
ir jo žmonai kalinius švarkus ir jais apvilko juos. 22 Tada 
Viešpats Dievas tarė: „Žmogus, pažindamas gera ir 


44. 46 


pikta, tapo kaip kiekvienas iš mūsų, kad jis, ištiesęs savo 
ranką, ir vėl neskintų gyvybės medžio vaisiaus, jo 
nevalgytų, kad gyventų per amžius..." 23 Viešpats 
Dievas išmetė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis 
buvo paimtas, 24 Viešpats, išvaręs Žmogų į rytus nuo 
Edeno sodo, paštatė cherubus su ugniniu kalaviju, 
saugoti kelią į gyvybės medį, Ez 10. 


Adomas (žmogus) pirmiau vadino Ievą: „žmona“; 
dabar jis ją praminė „gyvybe“ — visų gyvųjų motina. Ji 
yra visų puolusių, mifštančių motina. Jos pirminė 
paskirtis buvo būti visų gyvųjų motina; per Jėzaus auką 
ji tokia lieka. 

Žmonės patys bandė dangstytis lapais; Dievas 
aprengė juos kailių rūbais. 

„Žmogus pasidarė, kaip vienas mūsų ..* Ar tai 
nėra pažeminantis priminimas žmogui kuo jis tapo? 
Žmogus siekė tapti lygiu Dievui, dabar jis pažįsta savo 
menkystę! Jis pašalinamas iš sodo (rojaus) į lauką. Čia 
jis gyvens ir dirbs. Cherubai yra sparnuoti dangaus 
tvariniai. Ar žmogui nėra galima gyventi amžinai? Ar 
žmogui nebūtų prakeikimas gyventi amžinai tokiam, 
koks jis dabar yra, su kalte ir skausmais? Ar šitas 
aprašymas nerodo žmonijos tragedijos? Žmonija siekia 
gerovės, laimės; deda pastangas, vargsta, kovoja ir ką 
pasiekia? Žmonija pasiekė mūsų laikais daug ką 
technikoje, bet tie laimėjimai neša žmonėms naujus 
vargus, kentėjimus, ligas, net baimę save sunaikinti. Kur 
yra tikroji laimė? Tik draugystė žmogaus su žmogumi ir - 
Viešpačiu. 


BROLIO NUŽUDYMAS, KAINO UŽKIETĖJIMAS, 
ŽMONIJOS ISTORIJOS PRADŽIA 4,1-26 
1 Ieva tapo nėščia; Adomui ir Ievai gimė sūnus, 


47 45 


Kainas. Ieva tarė: „Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba". 2 
Ji vėl pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o 
Kainas — žemdirbys. 3 Kuriam laikui praslinkus, 
Kainas aukojo Viešpačiui dirvos derliaus auką. 4 Taip 
pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pir- 
magimių. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo auką, 
Žyd 114 5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. 
Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. 6 
Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas 
paniuro? 7 Darydamas gera, argi nebūsi linksmas? O jei 
darai bloga, ar nuodėmė prieangyje netyko tavęs? Tu 
privalai nugalėti blogį!" Gal 5,18; Rom 6,12). 

8 Kartą Kainas tarė savo broliui Abeliui: ,,Eikime į 
laukus!" O jiems esant laukuose, Kainas užmušė savo 
brolį Abelį, 1 Jn 3,12-15. 9 Tada Viešpats paklausė 
Kaino: „Kur yra tavo brolis Abelis?“ O jis atsakė: 
„Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?" 10 Tada 
Viešpats tarė: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi 
manęs, Mt 23,35; Ps 9,13; Žyd12,4,11.Taigi, dabar esi 
prakeiktas ir pašaliniamas nuo žemės, nės ji *'apšlakstyta 
tavo brolio krauju. 12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos to 
derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje." 13 Tada 
Kainas tarė Viešpačiui: „Mano nusikaltimas yra per 
didelis, kad galėčiau jį pakelti. 14 Tu šiandien mane 
nuvarai nuo žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu 
klajūnas ir pabėgėlis žemėje. Kas mane sutiks, — 
užmuš", Job 1420-24. 15 Viešpats jam atsakė: „Taip 
nebus! Kas užmuštų Kainą, tam septyneriopai būtų 
atkeršijama!": Viešpats paženkino Kainą žyme, kad nė 
vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų. 16 Kainas pasitraukė iš 
Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus 
nuo Edeno. į 

17 Po to Kaino žmona pastojo ir pagimdė Enoką. Jis 
pastatė miestą, ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardų 
— Enokas. 18 Enoko sūnus buvo Iradas, Irado sūnus — 


2 4 26 48 —————-— 


Mehujaelis, Mehujaelio — Metusaelis, Metusaelio — 
Lamekas. 19 Lamekas vedė dvi žmonas. Pirmosios 
vardas buvo Ada, antrosios — Zila. 20 Ada pagimdė 
Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko 
gyvulius. 21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo kanklininkų 
ir vamzdininkų tėvas. 22 Zila pagimdė Tubalkainą, kuris 
gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubalkaino 
sesuo buvo Naama. 23 Lamekas tarė savo žmonoms: 
„Ada ir Zila, klausykitės! Jūs, Lameko žmonos, 
įsidėmėkite, ką sakau: Aš užmušiau vyrą už man 
padarytą žaizdą, jaunuolį už randą! 24 Jei už Kainą bus 
atkeršyta septyneriopai, tai už Lameką —- 
spetyniasdešimt septynis kartus!" Mt 1821-22. 

25 Adomo žmona vėl pastojo ir pagimdė sūnų, vardu 
Setas, sakydama: „Dievas man davė kitą sūnų Abelio 
vieton, nes Kainas jį užmušė." 26 Taip pat ir Setas turėjo 
sūnų, vardu Enosas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis 
Viešpaties vardo. 


Šventajame Rašte parašyta, kad Adomas ir Ieva 
turėjo daugiau vaikų. Padavimas sako, kad jie susilaukė 
33 sūnų ir 27 dukterų. Atrodo, jog Kainas ir Abelis buvo 
pirmieji sūnūs. Gal Ieva tikėjo, kad jos pirmagimis yra 
Dievo pažadėtasis, kuris sutrins gyvatei galvą?. Todėl 
Ieva juo labai džiaugėsi ir sakė: „Aš gavau vyrą . 
Viešpaties pagalba". Ką reiškia žodis „Kainas“ hebrajų 
kalboje, nėra aišku. Antrojo sūnaus Abelio vardas 
reiškia ,,„niekystė“. 

Kainas buvo žemdirbys, o Abelis kerdžius. Pirmieji 
broliai pasirinko skirtingus darbus — profesijas. 
Skirtingi užsiėmimai yra gerai; kiekvienas gali pasiekti 
pažangą, dirbdamas tą patį darbą ir su kitais savo 
laimėjimu pasikeisti — dalintis. Bet antraip žiūrint, 
atskiros profesijos atitolina žmones vienus nuo kitų. 


49 426 


Čia minima pirmoji auka. Nieko nepasakyta, kada 
Dievas įsakė aukas aukoti. Ar jau Adomas aukojo 
aukas, ar vaikai iš jo išmoko apie aukas? Kokios aukos 
buvo padėkos, maldavimo, nieko nežinome. Pirmasis 
aukotojas minimas Kainas; šalia jo Abelis. Kiekvienas. 
aukojo Dievui iš savo turimo turto: Kainas — javus, o 
Abelis — gyvulius. Vieno auka priimama, antrojo — ne. 
Kodėl, nėra pasakyta. Daugelis apie tai spėlioja, bet nė 
vienas tikrai nežino. Taip pat nepasakyta, koks buvo 
ženklas aukos nepriėmimo: vidujinis jausmas, dūmų 
nekilimas aukštyn ar kas kita. Abu broliai suprato, kad į 
Abelio auką Viešpats žvelgė maloniai, o į Kaino — ne. 
Dėl to Kainas labai supyko ir jo veidas paniuro. Viešpats 
norėjo Kainūi padėti, įspėjo jį nesileisti nuodėmei 
pavergti. Kainas pyko ant savo brolio ir ant Viešpaties. 
Kainas pats buvo kaltas. Nesuvaldydamas savo keršto, 
jis krito giliau į nusikaltimą. | 

Kainas, nebegalėdamas susivaldyti, kvietė savo brolį 
Abelį eiti į lauką pasivaikščioti. Ten jis jį nužudė. Abelis 
mirė. Ką pergyveno Ieva, Adomas, kiti broliai ir seserys? 
Brolis Abelis užmuštas ir žemėje pakastas. Nė vienas 
nematė. Bet nuo Dievo nieko nenuslėpsi — Dievas viską 
mato ir žino. Dievas šaukia: ,,„Kur tavo brolis Abelis?" 
Kainas drįsta meluoti ir tuo dar daugiau nusikalsta. 
Nors brolio kūnas paslėptas, bet kraujas šaukia. Sąžinė 
girdi ir atsiliepia. Taip ir slapti dalykai paaiškėja. 
Nusikaltimas baudžiamas. Gyvenimas dar pasunkėja. 
Nebėra “raugystės ir paguodos šeimoje, draugų tarpe, 
tėvynėje. Esi klajūnas ir bėglys. 

Kai Kainas pilnai suprato, ką jis padarė, kad jo 
nusikaltimas žinomas Jam, Dievui, ir kitiems, tas jį taip 
„ slėgė, kad jis negalėjo to pernešti. Jis suprato niekad 
neturėsiąs ramybės, būsiąs klajūnas ir bėglys. Jis neteko 
Dievo ir žmonių, net savo artimųjų: tėvų, brolių, seserų 
užuojautos ir pagalbos. Kainas tikėjo Dievą, suprato Jo 


426 50 2 


kalbą, bet nesikreipė į Jį pagalbos, atleidimo, o laukė | 


keršto: „Kas sutiks mane, užmuš“. Toks gyvenimas 
tikrai nepakeliamas gyveniimas: be savo artimųjų, be 
tėvynės, be Dievo! 

Nuostabus, visai nelauktas Dievo atsakymas — 
Kaino nė vienas neužmuš! Jei kas taip padarytų, bus 
baudžiamas septyneriopai. Dievas parodė ženklą, kad 
visi tai žinotų ir nė vienas Kaino neužmuštų. Koks tas 
ženklas buvo, nepasakyta, galime tik spėlioti. Ar tai ne 
Dievo malonė ir apsauga? Kainas lieka nepaveiktas 
Dievo didybės ir dėl savo kaltės neatgailauja. Jis 
pasišalina iš Dievo akivaizdos ir savo krašto. 

Čia minimos aštuobios Kaino palikuonių kartos. 
Kainas pasitraukė nuo savųjų ir Dievo akivaizdos. Jis 
pats tvarkė ir saugojo savo gyvenimą. Jis statė miestą. 
Tai pirmas minimas miestas Šventajame Rašte. Nėra 
aprašyta koks tas miestas buvo. Kiek žinoma iš istorijos, 
miestai buvo statomi apsaugai nuo priešų, panašiai kaip 
pilys. Jie buvo statomi sunkiai prieinamose vietose ir 
apvedami apsaugos sienomis. 

Iš Kaino palikuonių minimi įvairių profesijų 
(užsiėmimų) žmonės: gyvulių augintojai, muzikai, 
kalviai. Gyvulininkystė jau buvo žinoma iš seniau. 
Muzika yra dvasinio ir pasauslinio pobūdžio. Ji gali 
paveikti žmogų geram ir blogam, skatinti kilnius darbus 
arba kelti kenksmingas aistras. 

Vario laikotarpis laikomas 2500-1200 m prieš Kr., 
geležies amžius nuo 1200 m prieš Kr. 1933 m. buvo rasta 


: apdirbtos geležies Asmaro griuvėsiuose arti Babilono. 
Buvo nustatyta, kad ta geležis kilusi iš 2700 m prieš Kr. 


Iš geležies kalviai gamino įrankius ir padargus, taip 
pat ir ginklus medžioklei bei karui. 

Kaino palikuonių tarpe minimas vienas, kuris įvedė 
daugpatystę i ir kerštą nužudyti. Tikrai tokie žmonės gali 
savo artimus draugus pavergti ir nekaltus žmones žudyti. 


51 | 515 


Pasišaukęs savo žmonas, joms įsakydamas pranešė, kad 
jis už jam padarytą žaizdą užmuš žmogų, o už jį 
sužeidus; nužudys jaunuolį ir  atkeršys sep- 
tyniasdešimteriopai. Tai  suniekšėjusio. žmogaus 
nežabotas veiksmas. Dieviškas patvarkymas yra visai 
priešingas. Dievas sutvėrė tik vieną vyrą ir vieną moterį. 
Tai pavyzdys santuokai, daugpatystė iš viso nebuvo 
galima. O Jėzus įsakė nekeršyti, bet septyniasdešimt 
septynis kartus atleisti. 


PRAKEIKIMAS, IŠGANYMAS 5,1-32 

1 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas 
sutvėrė Adomą, Jis padarė jį panašų į save, 1 M 1,27; Lk 
3,38. 2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir 
pavadino „žmonėmis“. 3 Kai Adomas buvo šimto 
trisdešimt metų, jiems gimė sūnus, panašus į tėvą, kurį 
pavadino Setu, Ps 51,7;1 Kor 15,49. 4 Po Seto gimimo, 
Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų, ir susilaukė 
sūnų bei dukerų. 5 Taigi, Adomo amžius buvo devyni 
šimtai trisdešimt metų; ir jis mirė. 

6 Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė 
Enoso. 7 Setas, gimus Enosui, dar gyveno aštuonis 
šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 8 
Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų; ir jis mirė. 

9 Enosas, būdamas devyniasdešimt metų, susilaukė 
Kenano. 10 Enosas, gimus Kenanui, dar gyveno aštuonis 
šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11 
Taigi, Enoso amžius buvo devyni šimtai penkeri metai; ir 
jis mirė. 

12 Kenanas, būdamas septyniasdešimt metų, 
susilaukė Malalelio. 13 Kenanas, gimus Malalefiui, dar 
gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė 
sūnų bei dukterų. 14 Taigi, Kenano amžius buvo devyni 
šimtai dešimt metų; ir jis mirė. 

15 Malalelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, 


532 52 


susilaukė Jaredo. 16 Malalelis, gimus Jaredui, dar 
gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų 
bei dukterų. 17 Taigi, Malalelic amžius buvo aštuoni 
šimtai devyniasdešimt penkeri metai; ir jis mirė. 

18 Jaredas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, 
susilaukė Enoko. 19 Jaredas, gimus Enokui, dar gyveno 
aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 20 
Taigi, Jaredo amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt 
dveji metai; ir jis mirė. 

21 Enokas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, 
susilaukė Metusaelio. 22 Enokas, gimus Metusaeliui, 
bendravo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei 
dukterų, 1 M 69; Jud 14. 23 Enoko amžius buvo trys 
šimtai šešiasdešimt penkeri metai. 24 Kadangi 
Enokas bendravo su - Dievu, jis dingo, nes Dievas jį 

atsiėmė, Žyd 115; 2 Kar 2.11:1z57,1-2. | 
25. Metusaelis, būdamas šimto aštuoniasdešimt 
septynerių metų, susilaukė Lameko...26 Metusaelis, 
gimus  Lamekui, dar gyveno septynis šimtus 
aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei 
-dukterų. 27 Taigi, Metusaelio amžius buvo devyni šimtai 
šešiasdešimt devyneri metai; ir jis mirė. 

.28 Lamekas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų | 
metų, susilaukė sūnaus, 29 kurį jis pavadino Nojumi, 
sakydamas: „Šitas mus paguos, palengvindamas mūsų 
rankų ir žemės darbą, kurį Viešpats prakeikė", I M 
3,17-19. 30 Lamekas, gimus Nojui, dar gyveno penkis 
šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų 
bei dukterų. 31 Lameko amžius buvo septyni šimtai 
septyniasdešimt septyneri metai; ir jis mirė. 

32 Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė 
Semo, Hamo ir Jafeto. 


53 532 


Daugelis pirmųjų žmonių gyveno iki 900 metų ir 
ilgiau. Įvairių tautų padavimai apie tai liudija. 
Archeologiniai radiniai tą patvirtina. Kodėl prieš tvaną 
taip ilgai žmonės gyveno, o vėliau jų amžius pradėjo 
trumpėti? Tiek žinoma, kad tada buvo kitoks klimatas. 
Anais laikais ir augmenija vešliai augo, kad galėjo“ 
susidaryti dabar naudojamų 'akmens anglių klodai. 

Adomo ir Ievos sūnumi Setu prasidėjo gausesnis 
Dievo garbinimas. Setas išskiriamas (minimas) iš kitų 
Adomo vaikų. Jis daręs didelės įtakos savo aplinkai. Jis 
buvęs panašaus būdo kaip Adomas, Dievo lėistas, bet 
paveldėjęs puolusio žmogaus prigimtį. Visi čia minėti 
žmonės buvo žymūs asmenys. Mes apie juos žinome tik 
"kaip ilgai jie gyveno, o po to pasakyta: ,,Jis mirė". Iš jų 
visų mums palikta daugiau žinių apie Enoką. „Jis 
vaikščiojo su Dievu", turėjo draugystę su Juo, 
nuoširdžiai mylėjo ir garbino Jį. Palyginus jį su jo 
bendraamžiais, jis gyveno neilgai — 365 metus. Dievas jį 
atsiėmė, panašiai kaip Mozę arba pranašą Eliją. Tikra 
Dievo palaima yra ne čia žemėje, bet amžinybėje. Dievas 
paėmė jį iš šios žemės vargų anksti. Arabų padavimai 
sako, kad Enokas išrado raštą. Apie Matusaelį pasakyta, 
kad jis ilgiausiai gyveno — 969 metus. Kai Adomas buvo 
622 metų, gimė Enokas; kai Enokas buvo 65 metų, gimė 
Matusaelis. Matusaelis mirė tvano metais. 

Nojaus tėvai turėjo kokį tai pažadą, kad jis 
palengvins žmonių gyvenimą. Kiek žinome apie Nojaus 
gyvenimą, tai tas „palengvinimas“ yra pasitikėjimas 
Dievu; paklusi Dievui ir būsi ramus. Žmogaus 
didžiausias turtas ir lengvas gyvenimas yra, kai Dievo 
ramybė pildo jo širdį ir gaivina jo dvasią, tai yra 
didžiausias turtas ir lengvas gyvenimas. 


6,17. 54 


ŽMONĖS VEDYBOMIS MAIŠOSI 6,14 DIEVAS 
LIŪDI 5-7, NOJUS STATO LAIVĄ 8-22 
1 Kai žmonių padaugėjo žemėje, ir jiems gimė 


dukterų, 2 Dievo sūnūs, matydami, kad žmonių 


dukterys gražios, ėmė jas sau žmonomis, Mt 2438. 3 
Tada Viešpats tarė: ,Mano Dvasia nepasiliks žmonėse 
amžinai, nes jie tėra kūnas, jų amžius bus šimtas 
dvidešimt metų!", 1 Pt3,20. 4 Anomis dienomis ir vėliau 
žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių 
dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie buvo 
galiūnai, žiloje senovėje garsūs vyrai. 

5 Viešpats, matydamas, kad blogis žmonėse žemėje 
augo ir jų širdies siekiai buvo pikti, I M821, 6 gailėjosi, 
kad Jis žemėje sutvėręs žmonių, ir sielodamasis, Jer 
18,10; 4 M 23,19; Ps 18,27, 7 tarė: „Aš išnaikinsiu | 
„Žmones, kuriuos sutvėriau, žemės paviršiuje, | 
pradėdamas žmonėmis ir baigdamas gyvuliais, ropliais ir 
“oro paukščiais." 8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpatyje. 

9 Tokia yra Nojaus istorija. Nojus buvo teisus ir 
tikintis vyras savo kartoje; jis bendravo su Dievu, Žyd 
11,7; 1 M 5,22-24, 10 Nojus susilaukė tris sūnus: Semą, 
Hamą ir Jafetą. 

11 Dievo akivaizdoje žemės gyventojai buvo sugedę 
ir pilni nusikaltimų. 12 Dievas matė visą žemę sugedusią, 
nes kiekvienas žmogus žemėje elgėsi blogai, Ps 1423. 
13 Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą 
kiekvienam gyviui, nes per juos žemė pasidarė pilna 
nusikaltimų. Aš rengiuosi juos sunaikinti, Am 8,2. 14 
Pasidaryk arką iš sakuoto medžio; arkoje padaryk 
kajutes ir ištepk jas derva iš vidaus ir iš lauko. 15 Arka 
turi būti: trijų šimtų mastų ilgio, penkiasdešimt mastų 
pločio ir trisdešimt mastų aukščio. 16 Padaryk arkai 
stogą ir šviesos angą mastą nuo viršaus; arkos duris 
padaryk jos šone; įrenk joje apatines, vidurines ir 
viršutines kajutes. 17 Aš rengiuosi užtvindyti žemę 


55: 622 


vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame 
yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, žus. 18 Bet Aš 
padarysiu Sandorą su tavimi. Į arką jeisite: tu, tavo 
sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi. 19 Į 
arką įsileisk po du kiekvienos rūšies gyvių — poromis, 
kad išlaikytum juos gyvus. 20 Iš paukščių, iš gyvulių ir iš 
visų žemės roplių pagal jų veislę teįeina pas tave po du, 
kad išlaikytum juos gyvus. 21 Pasiimk visokio maisto 
sau ir gyvuliams, susikrauk į arką, ir jis tebūnie jūsų 
maistas!" 22 Nojus padarė, ką Dievas jam buvo įsakęs. 


Žmonių dukterys ir Dievo sūnūs. Tautų padavimų ir 
mitų yra daug. Jie sako, kad dievai ir angelai vedė 
žmonių mergaites ir susilaukė vaikų. Kai kas aiškina, 
kad čia aprašytos vedybos yra angelų su žmonių 
mergaitėmis. Skaitant Šventąjį Raštą, kiek apie angelus 
žinome, jie neturi lyties. Toliau, Šventajame Rašte nėra 
pavyzdžių, kad angelai būtį vedę žmonių mergaites ir su 
jomis kūrę šeimas. 

Kai kas vėl aiškina, kad Dievo sūnūs buvo Adomo ir 
Ievos gimę vaikai prieš puolimą, rojuje. Šventajame 
Rašte nėra pasakyta, kad juodu susilaukė vaikų rojuje. 
O jei būtų susilaukę, tai kodėl tik sūnų? Kas taip aiškina, 
įrodinėja, kad Dievas užleido tvaną tokius tvarinius 
sunaikinti. Betgi tekste pasakyta, kad taip buvo ir vėliau, 
po tvano. 

Daugelis mano, kad žmonių dukterys buvo Kaino 
giminės, o Dievo sūnūs — Seto palikuonys. Žmonijos 
istorijoje yra daug faktų, kad iš mišrių tautų ir skirtingų 
pažiūrų vedybų gimsta galiūnai. Imkime pavyzdžiu 
JAV. Šis tautų ir pažiūrų mišinys šiuo laiku pirmauja |. 
technikos pažangoje pasauliui ir  kriminaliniais 
nusikaltimais. 

Milžinai ne visada yra stipraus kūno sudėjimo, Jie 


622 56 


kartais yra mažo ūgio. Pavyzdžiu imkime mūsų tautos 
milžiną Vytautą Didįjį. Jei jis, apsivilkęs mergaitės 
rūbais, pabėgo iš kalėjimo, tai tikrai jis buvo mažo ūgio, 
bet dvasios milžinas. 

mergaičių išviršinį grožį, pasipuošimą. Archeologai yra 
radę iš prieštvaninių laikų kosmetikos, kurią tų laikų 
moterys naudojo. 

„Jo amžius bus 120 metų". Dėl to yra dvi versijos. 
Viena, žmogaus amžius sutrumpės. Jis gyvens 120 metų. 
Antra, Nojus skelbs Dievo jam duotą apreiškimą ir 
statys laivą. Iki tvano praeis 120 metų. 

Dievo kūryba buvo labai gera. Žmogus, turėdamas 
laisvą valią, neklausė Dievo. Tuo jis suardė draugystę su 
Dievu ir savo artimu (žmogumi). Žmogus tą pastebėjo, 
bet neatgailavo. Jis slėpėsi ir toliau klydo. Kainas, 
nužudęs brolį, irgi nedarė atgailos, Lamekas visai 
suniekšėjo. Jis įvedė daugpatystę ir viešai grasino žudyti. 
Tokie buvo ne tik čia paminėti žmonės, bet ir visi kiti. Jų 
polinkiai ir širdies geidimai buvo pikti iš pat jaunystės, 1 
M 8,21. Žmonės užkietėjo, paliko Dievą ir skendo 
piktybėse. Tokiai padėčiai esant, Dievo sprendimas 
buvo — sunaikinti žmoniją. Dievas matė vieną (Nojų), 
norintį paklusti. Dievas suteikė jam malonę. Nojus 
nebuvo tobulas, bet jis klausė Dievo. 

Enokas „vaikščiojo“ su Dievu; mąstė apie Viešpatį ir 
bendravo su Juo. Dievas jį jauną paėmė į amžinybę. 
Nojų Dievas išlaikė gyvą, kai tuo laiku kiti žuvo. 

Kad Dievas gailėjosi ir sielojosi sutvėręs žmogų, yra 
žmogiškas išsireiškimas apie Dievą. Kaipgi nesisieloti, 
matant žmogų nedarant atgailos, o skęstant piktybėje? 

Žmonija skęsia blogybėje, bet Nojus tiki Dievą, su 
Juo bendrauja ir su žmonėmis elgiasi teisingai. Dievas 
praneša Nojui, kad Jis išnaikins žmones. Nojui gimsta 
trys sūnūs. 


57 6.22 


Apie Nojų aprašyta Šventajame Rašte labai 
paprastai. Jei skaičiuojame užrašytus Šventajame Rašte 
metus, tai, Matusaeliui gimstant, Adomas buvo 687 
metų. Matusaelis mirė tvano metais. Taigi, Adomas ir 
Matusaelis gyveno tuo pačiu metu 243 metus. O Nojus 
dar gyveno Abraomo laikais. į 

Apie Nojų ir tvaną yra daugelio tautų padavimų. 
Babiloniečių ir kitų tautų padavimai sako, kad Nojus 
gyvenęs Fara mieste, prie Eufrato upės, virš šimto 
kilometrų nuo upės žiočių, prie kurių buvęs rojus. 
Atrodo, kad Nojus buvo miesto karalius. Eufrato upe 
vyko laivininkystė. Laivų statyba buvo žinoma. Nojaus 
laivas buvo iabai didelis. Prie laivo statybos gal dirbo 
tūkstančiai darbininkų. 

Nojus bendravo su Dievu, suprato Jo kalbą. Dievas 
įsakė Nojui pasistatyti arką, pranešė jog užleis tvaną. 
Visi žemės gyvūnai mirs, bet su Nojumi Jis padarys 
Sandorą. Nojus tepastato arką — laivą; prirengia maisto 
žmonėms ir gyvuliams ėdesio. Laivo dydis turi būti: 300 
mastų ilgio, 50 mastų pločio ir 30 mastų aukščio. Koks 
masto ilgis, tiksliai nėra žinoma. Sakoma, kad mastas 
yra nuo rankos alkūnės iki pirštų galų. Mastas yra 
apytikriai pusė metro. Tad laivo ilgis turėjo būti apie 
150, plotis 25 ir aukštis 15 metrų. Laivo viršuje aplinkui 
buvo pusės metro vėdinimo anga. Įdomu yra, kad laivo 
išmieros atitinka šių dienų laivų moderniai statybai. 
Šiais laikais laivai statomi šešis kartus ilgesni už jų plotų. 
Kadangi Nojaus laivas buvo statomas ne laivininkystei, 
o tik plūduriavimui, jo galai buvo keturkampiai. Taip 
buvo gauta didesnė laivo talpa. 

Nojus pakluso Dievui. Ką Dievas įsakė, tą jis vykdė. 
Suprantama, Nojus sulaukė iš savo bendraamžių daug 
kritikos ir pajuokos, bet jis tikėjo Dievą ir pakluso Jam. 
Juk visais laikais žmonės privalėjo ir privalo klausyti 
Dievo ir nekreipti dėmesio į žmonių pajuoką. 


ĮĖJIMAS Į ARKA IŠSIGELBĖJIMAS 10-24 

1 Viešpats tarė Nojui: „Eik į arką tu ir visi tavo 
artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje! 2 Pasiimk iš 
visų tyrųjų gyvulių po septynetą porų, o iš visų netyrųjų 
gyvulių po pora, 1 M 8,20; 3 M II. 3 taip pat ir iš 
padangių paukščių po septynetą porų, kad išlaikytum jų 
veislę visos žemės paviršiuje. 4 Po septynių dienų lis ant 
žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; 
išnaikinsiu žemės paviršiuje visas būtybes, kurias esu 
padaręs". 5 Nojus padarė viską, ką Viešpats jam buvo 
įsakęs, 1 M 6,22. 

6 Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo. 7 
Tuomet Nojus, sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su 
juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano. 8 Tyrųjų ir netyrųjų 
gyvulių, paukščių ir roplių poromis suėjo į Nojaus9 arką, 
— kaip Dievas buvo įsakęs Nojui, 1 M 6,9. 10 
Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys apsėmė 
žemę. 

11 Nojui, sulaukus šešis šimtus metų, antro mėnesio 
septyniolikta' mėnesio dieną pratrūko visi didžiosios 
gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. 12 Lijo 
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. 13 Tą pačią 
dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Hamas ir 
Jafetas; Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos. 14 Jie ir visi 
žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai 15 suėjo į Nojaus 
arką, po du iš kiekvienos veislės. 16 Įėjusieji buvo 
poromis, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats 
užrakino arką iš lauko pusės. 

17 Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens 
daugėjo ir pakėlė arką; ta plūduriavo virš žemės. 18 
Vanduo tvino ir tvino, o arka plaukė vandens paviršiuje. 
19 Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus 
aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po. dangumi. 20 Net 
„penkiolika mastų virš kalnų ir juos apdengė. 21 Tada 
žuvo kiekvienas gyvis, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, 
galvijai, žvėrys, vabzdžiai ir visi žmonės, 2 Pt 3,6; Job 


59. 724 


22,15-16. 22 Visa, kas gyva ir gyvena sausumoje, išmirė. 
23 Taip Dievas išnaikino visas būtybes, kurios buvo 
žemės paviršiuje, pradėdamas žmonėmis ir baigdamas 
gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais. Išliko tik Nojus 
ir tie, kurie buvo su juo arkoje, Lk 17,26-; Pt3,19-;4,6. 24 
O vanduo stovėjo ant žemės šimtą metų penkiasdešimt 
"dienų. 

Dievas įsakė Nojui paimti į laivą po septynias poras 
švariųjų (tinkamų aukai) gyvulių ir po vieną porą 
nešvariųjų. Nojaus bendraamžiai žmonės juokėsi iš jo 
laivo statybos ir nekreipė dėmesio, kai jis rinko gyvulius ir 
žvėris į laivą. Bendrai žmonės rūpinosi tik laikinu 
gyvenimu: valgiu, gėrimu, pragyvenimu, šeimomis . 

Ar nėra panašiai ir mūsų laikais? Mt 24,38-39. Bet Nojus 
buvo tikintis Žmogus, Žyd 11,17. Jis savo tikėjimą įrodė 
praktišku gyvenimu. 

Yra pastebėta, kad prieš dideles katastrofas (žemės 
drebėjimus) nė tik naminiai gyvuliai, bet ir laukiniai 
žvėreliai tampa labai jaukūs ir ieško pagalbos pas 
žmones. Tad tikriausiai Nojui nereikėjo ieškoti ir gaudyti 
laukinių gyvulių ir žvėrių, bet jie patys atėjo prie laivo. 

Dažnai tenka girdėti, kad visi gyvuliai negalėjo tilpti į 
Nojaus laivą. Apie tai buvo daryta įvairiausių tyrinėjimų 
ir apskaičiavimų. Yra nustatyta, kad Nojaus laive buvo 
tiek talpos, kiek mūsų laikais yra tūkstantyje geležinkelio 
vagonų talpos. Gyvulių buvo imta tik iš kiekvienos veislės 
po porą. Iš visų kačių tik viena pora, iš visų šunų tik viena 
pora ir t.t. Yra nustatyta, kad laive galėjo tilpti 7000 
gyvulių porų. Anais laikais Eufrato ir Tigro apylinkėje 
didesnių gyvulių už avį nebuvo nė 300. 

Pradžioje, žemę sutvėrus, buvo chaosas, žemė 
skendėjo tamsoje ir vandenyje. Kai žmonija mąstė ir darė 
pikta, žemę vėl ištiko chaosas — tvanas. Skaitant šeštąjį ir 
septintąjį 1 M knygos skyrius, pastebima pakartojimų. 
Yra įrodyta, kad aprašymas imtas iš dviejų šaltinių, 


724 60 


javitų ir kunigų, todėl yra pakartojimų. Kad tvanas 
buvo, liučija. Šventasis Raštas. Taipgi yra surinkta kelios 
dešimtys (mažiausiai 33) įvairių tautų padavimų ir mitų 
apie tvaną visame pasaulyje. Visa tai rodo, kad tvanas be 
abejonės, yra buvęs. 

Dievo įsakymai ir Nojaus darbai aprašyti labai 
paprastai. Tikintis žmogus Dievo įsakymus supranta. 
Sakyta, kad vanduo veržėsi iš žemės šaltinių ir srovėmis 
krito iš debesų. 

Mūsų laikais modernus žmogus, nepergyvenęs tokių 
baisių pasaulio sukrėtimų kelis tūkstančius metų, negali 
įsivaizduoti tokio tvano. Patenkinti žmogaus smalsumą 
yra įvairių galimybių. Didžiulis meteoras, kelių šimtų 
kilometrų dydžio galėjo pasiekti mūsų žemę ir įkristi į 
jūrą. Tada vandens bangos galėjo apsemti visą žemę ir, 
nuo karščio išgaravęs vanduo, kristi srovėmis. Taipgi 
galėjo jūroje kilti baisus žemės drebėjimas ir jo pasėkos 
galėjo būti panašios į meteoro pasėkas. 

Kas pergyveno praeitame kare miestų bombar- 
davimus, kuriuose žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, ir 
laivų skendimus, pažino karo baisybes; yra šiurpu 
klausytis jų pasakojimų. Tai kas dėjosi tvano metu? Nojus 
ir jo sūnūs visai nebandė apič tai pasakoti. Jie nepaliko 
mums jokių žinių, ką jie pergyveno, nė kaip jie gyveno 
laive. Mums tik pasakyta, kad viską darė Dievas. Jis įsakė 
Nojui statyti laivą, paimti į laivą gyvulius; Dievas uždarė 
laivo duris, leido vandeniui kilti, vėliau slūgti. 

Tvanas yra istorinis faktas, o mums — įspėjimas tikėti 
į gyvą, veikiantį Dievą. Tas pats vanduo netikinčiuosius 
paskandino, o tikintį Nojų laive išsaugojo. 

Archeologai yra radę įvairiose vietose (Ninevėje, Uro 
užrašų apie tvaną ir vandens sąnašų, kurios atsiranda tik 
tvano mgtu. 


61 819 


GYVENIMAS ARKOJE 8,1-14 IŠĖJIMAS IŠ ARKOS 
15-20, DIEVO PAŽADAS 21-22 

1 Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, 
kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti ir vanduo 
pradėjo slūgti, 1 M 1929; 30,22; 2 M 24. 2 Užsidarė 
gelmės šaltiniai bei dangaus langai ir lietus sustojo. 3 
Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui 
penkiasdešimt dienų praslinkus, vanduo sumažėjo. 4 
Septinto mėnesio septyniolikta mėnesio divną arka 
sustojo Ararato kalnuose. 5 O vandenys nuolat seko iki 
dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną 
pasirodė kalnų viršūnės. 

6 Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė 
arkos langą, kurį buvo įtaisęs, 7 ir išleido varną. Tas 
skraidė šen įr ten, kol vandenys nuseko ant žemės.8 Poto 
jis išleido karvelį, norėdamas patirti, ar vandenys jau 
nusekę žemės paviršiuje. 9 Karvelis nerado vietos, kur 
nusileidęs galėtų pailsėti, sugrįžo, nes vanduo tebebuvo 
apsėmęs visos žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir 
paėmė jį į arką. 10 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis 
vėl išleido iš arkos karvelį. 11 Vakare karvelis sugrįžo, 
laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip 
Nojus patyrė, kad vandenys nusekę ant žemės. 12 
Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėlišleido karvelį, 
kuris daugiau nebesugrįžo. 13 Šeši šimtai pirmaisiais 
metais pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai 
nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir 
pasižiūrėjo; žemės paviršius džiūvo. 14 Antrojo mėnesio, 
dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa. 

15 Tada Dievas tarė Nojui: 16 „Išeik iš arkos tu, tavo 
žmona, sūnūs ir sūnų žmonos. 17 Visus gyvūnus, kurie 
yra su tavimi: paukščius, gyvulius, roplius išsivesk, kad jie 
žemėje veistųsi ir daugėtų", 1M1,2228 . 18 Išėjo Nojus, 
su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos, 2 Pt 2,5. 19 Visi 
žvėrys, ropliai ir paukščiai, visi, kas gyvas žemėje, išėjo iš 
arkos. 


8,22 62 


20 Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų 
tyrųjų gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas, 1 
M7.2. 21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė sau: ,,Aš 
daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus 
širdies palinkimas yra piktas nuo pat jaunystės, ir daugiau 
nebeišnaikinsiu gyvųjų tvarinių, kaip esu padaręs, 1 M 
6,5; Ps 14,3; Job 144; Mt 15,19; Rom 3,23; 1549. 22 
Ateityje, kol žemė bus, tenesustoja sėja i ir pjūtis, šaltis ir 
šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!" Jer 33,20-25. 


Dievas įsakė Nojui statyti laivą ir jeiti į jį, bet nieko 
nesakė, kaip ilgai jis ten turės gyventi. Galėjo Nojui 
atrodyti, kad Dievas jį paliko ir užmiršo. Nojus dėl to bus 
meldęs Dievą. „Dievas atsiminė" yra tik Žmogiškas 
išsireiškimas. 

Vieną dieną Nojus ir visi laivo gyventojai pajuto, kad 
laivas užkliudė žemę. Koks tai buvo jausmas?! „Laivas 
pasiekė žemę!" Nojus ir visi sujuoesantieji laive dairėsi. 
Pagaliau jie pastebėjo kalnų viršūnes. Jie sekė vandens 
slūgimą. Sakoma, kad Nojus pirmiausia išleido varną. 
Varnas skraidė aplinkui, bet į laivą negrįžo. Išleistas 
balandis sugrįžo. Yra žinoma, kad senovės jūrininkai, kai 
dar neturėjo kompaso ir dangus būdavo apsiniaukęs, 
išleisdavo balandį, kad galėtų orientuotis kurioje vietoje 
jie yra. Balandis ir alyvos lapas iki šiol yra taikos ir 
džiaugsmo simbolis. Šventajame Rašte balandis yra 
simbolis Šventosios Dvasios. Pagaliau Nojus su savaisiais 
suprato, kad žemė sausa. Jie atidarė laivą, nuplėšė stogą. 
Po 1 metų5 mėnesių ir 17 dienų jie išėjo iš laivo ir pradėjo 
naują gyvenimą. 

“Ararato kalnas yra Armenijoje, virš 300 km nuo 
Ninevės į šiaurę, tarp Kaspijos ir Juodosios jūros. Nojaus 
laivas nuplaukė apie 800 km. Žmonės pasakoja, kad 
Pirmojo pasaulinio karo metu, prieš pat caro nuvertimą, 
"du lakūnai matę Nojaus laivą Ararato kalnuose. Šiais 


G. 27. 


laikais komunistai ten neleidžia niekam lankytis, taipgi ir 
turkai neduoda leidimo dėl špionažo. O vis tik ten yra 
buvę kai kurie žmonės ir matę tam tikro pastato ar laivo 
liekanų; yra atsinešę ir medžio gabalų. Tyrinėtojų 
nuomone, tas medis yra arti 4000 m senumo, bet iki šiol 
nėra nustatyta ar tai yra Nojaus laivo, ar kokio kito - 


“pastato liekanos. 


Nojus, atidaręs laivą, matė sausą žemę, bet laukė kol 
Dievas jiems įsakė išeiti iš laivo. Po tvano prasidėjo 
naujas gyvenimas. Nojus pirmiausia neieškojo vietos, kur 
pasistatyti namą, bet jo pirmasis darbas buvo pastatyti 
aukurą ir aukoti auką, išreikšti Dievui padėką. Dievas 
priėmė žmogaus padėką, bet matė, kad ir dėkingo 
žmogaus širdyję glūdi blogis. Tai yra baisu ir liūdna, kad 
mūsų širdys linkusios į piktą. Mes esame nusidėjėliai. 
Taip yra! Mes gyvename tik iš Dievo malonės. Dievas yra 
kantrus ir malonus. Jis pažadėjo neišnaikinti gyvybės 
šioje žemėje iki žemės galo. Dabar dar yra malonės laikas. 
Išganymas, išgelbėjimas įgyjamas ne per mūsų pastangas 
ir darbus, bet per tikėjimą į Jėzaus auką. 


NAUJI DIEVO POTV ARKIAI,9,1-7, NAUJA 
SANDORA 8-17, NOJAUS MIRTIS 18-29 
1 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: „„Veiskitės, 
daugėkite ir pripildykite žemę! 1 M 1,28. 2 Tebijo jūsų ir 
tesibaido visi žemės gyviai ir visi padangių paukščiai! 
Visa, kas gyva žemėje ir visos jūros žuvys atiduota į jūsų 
rankas. 3 Kiekvienas kas gyvas, tebūnie jums maistui; visa 
jums duodu, kaip daviau augalus ir žalumynus, 1 M 1,29; 
K012,16. 4 Tik mėsos, kurioje yra kraujo, nevalgykite, 2 
M 3,17. 5 Iš tiesų, Aš už kraują, susijusį su gyvybe, 
atsiskaitysiu su kiekvienu žvėrimi ir žmogumi, kuris 
pralietų brolio kraują, 2 M 21,28-29:1 M4,11. 6 Kas 
pralieja žmogaus kraują, tebūnie ir jo kraujas pralie- 
jamas; žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, 2 M 
21,12; 2 M 24,17; Mt 2652; Apr 13,10; 127. 7 Jūs 


927 64 


veiskitės ir daugėkite, gyvenkite žemėje ir pripildykite ją!" 

8 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums, esantiems su juo: 9 
„Aš darau Sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie 
gyvens po jūsų, 1. M 6,18 10 ir su visais paukščiais, 
galvijais ir kitais žemės gyviais, kurie buvo su jumis 
arkoje, 0z2,20. 11 Aš ištesėsiu savo Sandorą jums: jokio 
gyvio nebesunaikinsiu tvano vandenimis, ir tvanas 
nebesunaikins žemės", 1M 821-22.:. 12 Ir Dievas tarė: 
„Ženklas Sandoros, kurią darau tarp savęs, jūsų ir visų 
gyvių, kurie yra su jumis, visoms būsimosioms kartoms, 
13 yra lankas, kurį dedu į debesis; Jis tebūnie Sandoros 
ženklas tarp manęs ir žemės. 14 Sutelkęs debesis viršum 
žemės ir lankui pasirodžius debesyse, 15 atsiminsiu savo 
Sandorą, kuri yra tarp manęs, jūsų ir visų gyvių, kad 
daugiau nebebūtų tvano. 16 Kai lankas bus debesyse, Aš 
jį matysiu ir atsiminsiu amžinąją Sandorą tarp Dievo ir 
visų gyvių, kurie yra ant žemės". 17 Dievas tarė Nojui: 
„Tai yra Sandoros ženklas, kurį Aš darau tarp savęs ir 
visų gyvių, gyvenančių žemėje". 

18 Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, 
Hamas ir Jafetas; Hamas buvo Kanaano tėvas. 19 Iš jų 
atsirado visi žemės gyventojai. 

20 Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.21 
Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo 
palapinėje. 22 Hamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo 
nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke, Pat 30,17. 
23 Semas ir Jafetas, paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant 
pečių, priėjo atbuli ir apdengė savo tėvo nuogumą, 
kadangi jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę, nematė 
savo tėvo nuogumo. 24 Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir 
patyręs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, 25 tarė: 
„Tebūnie prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas jis tebūnie 
savo broliams! 26 Tebūnie giriamas Viešpats, Semo 
„Dievas, o Kanaanas tebūnie jam vergas! Rom 9,16. 27 
Teleidžia Dievas išsiplėsti Jafetui, ir tegul jis gyvena Semo 
palapinėse, o Kanaanas tebūnie jam vergas!" Ef 3,6. 


65 929 


28 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus 
penkiasdešimt metų. 29 Nojaus amžius buvo devyni 
šimtai penkiasdešimt metų; ir jis mirė. 


Po tvano prasidėjo nauja era. Klimatas pasikeitė, 
žmogaus būdas pasidarė kitoks. Tą pakeitimą padarė 
Dievas. Dievas tvarko gamtos nuostatus ir pagal tuos 
nuostatus vyksta gyvenimas: Po tvano Dievas leido 
apgyvendinti žemę ir juos laimino kaip pradžioje, 1 M 
128. Bet žmogaus santykis su kitais gyvūnais buvo 
pakeistas. Pradžioje žmogaus viešpatavimas kitiems 
gyvūnams buvo malonus. Bet nuo dabar žmogaus 
valdymas jiems bus griežtas; jie bijos žmogaus. Iki šiol 
žmogus maitinosi tik augaliniu maistu, o nuo dabar, jis 
pradėjo valgyti ir mėsą. Taipgi žmogaus amžius 
sutrumpėjo iš 900 m. iki 120 m.; 1 M 643 ir70, Ps 90,10. 

Dievas uždraudė žmogui valgyti kraują, nes kraujuje 
yra gyvybė, o gyvybė priklauso Dievui. Taipgi buvo 
įsakyta už žmogaus užmušimą, nužudyti užmušėją, net jei 
jis būtų gyvulys. Žmogus yra sutvertas panašus į Dievo 
atvaizdą, todėl jis priklauso Dievui ir jo gyvybė yra 
neliečiama. 

Yra žmonių, kurie nedaro skirtumo tarp Dievo 
apreikšto tikėjimo ir kitų religijų, būtent, tarp Dievo ir 
dievaičių, Dievo apreiškimo ir mitų. Tautų mitai apie 
visatos sutvėrimą, tvaną, dievų bendravimą su žmonėmis, 
ir Šventojo Rašto pasakojimai apie tuos dalykus turi 
panašumo. Bet visgi yra labai didelis skirtumas. Šventojo 
Rašto Dievas yra šventas ir malonus. Jis pasiūlo žmogui 
malonę ir laukia jo atsivertimo. Bct jei žmogus atmeta 
jam pasiūlytą malonę, tada seka teismas (bausmė). 
Babiloniečių, graikų, romėnų ir kitų tautų dievai savo 
tarpe vaidijasi, žudosi, labai mėgsta aukas. Babiloniečių 
padavimas sako, kad dievas nužudė deivę ir iš jos kūno 
sukūrė pasaulį, o po tvano, dievai užuodę aukos kvapą, 


9.29. 66 


apgulė auką lyg musės. Argi sveika žmogaus nuovoka gali 
tokiems mitams tikėti? Šventojo Rašto Dievas ap- 
sireiškia žmonėms, žmonės supranta Dievo reikalavimus. 
Dievas apsireiškė ir apsireiškia įvairiais būdais, Žyd 1,1-2. 
Pagonių mitai lieka tik mitai. 

Ketvirtame šimtmetyje didelė dalis krikščionijos 
supagonėjo. Nuo to laiko, kai kurios krikščionių grupės 
laiko savo tikėjimo pagrindu ne Šventąjį Raštą, bet savo 
išgalvotas dogmas. Tad nenuostabu, kad tokie 
krikščionys maišo Šventojo Rašto tiesas su pagoniškais 
mitais. 

Mes suprantame Sandorą — dviejų susitarimą. 
Šventojo Rašto Sandora daugiau yra Dievo pažadas. 
Argi žmogus, kurio širdies polinkis yra piktas iš 
jaunystės, gali su šventu Dievu sudaryti Sandorą? 

Žmonėms, pergyvenusiems tvaną, lietus kėlė baisius 
prisiminimus. Tad Dievas jiems davė ženklą — 
vaivorykštę. Dievui nėra reikalo vaivorykštę matyti, bet 
žmogus, ją matydamas, prisimena Dievo pažadą. 
Hebrajų kalboje „lankas“ dangaus skliaute priminė 
ginklą. Po lietaus „lankas“ buvo be šniūro ir be strėlių. Jis 
priminė žmonėms Dievo pažadėtą malonę. 


Po tvano iš Nojaus šeimos kilo visa Žmonija ir 
apgyvendino žemę. Nojus tapo ūkininku ir daržininku. 
Vynuogynas yra dažnai minimas Šventajame Rašte. 
Vynuogės yra naudingas maistas. Bet ir naudingą maistą 
galima paversti kenksmingu alkoholiu. Tas čia aiškiai 
duodama suprasti. Jau žiloje senovėje buvo žinomas 
alkoholio kenksmingumas. Čia neslepiamas ir Nojaus 
nusikaltimas. Ką Hamas kalbėjo savo broliams ir kuo 
nusikalto, nėra aprašyta. 

Nojus prieš mirdamas pranašavo apie savo tris sūnus. 
Hamui jis nelinkėjo nieko gero. Istorikai Hamą laiko 
Kanaano ir Afrikos protėviu. Semas — žydų protėvis, iš 
kurių kilo ir Jėzus iš Nazareto. Jafetas yra indoeuropiečių 
protėvis. Indocuropiečiai labai paplito pasaulyje. Jų 


67 1024 


didelis skaičius įtikėjo Kristų ir taip pasinaudojo Semo 
pažadu. 


TAUTŲ ISTORIJOS EIGA 10,1-32 

1 Nojaus sūnų, Semo, Hamo ir Jafeto palikuonys. 
Tvanui praėjus, jie susilaukė vaikų. 

2 Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, 
Javanas, Tubalas, Mesekas ir Tiras. 3 Gomero sūnūs; 
Askenazas, Rifatas ir Togarmas. 4 Javano sūnūs: Elisas, 
Tarsis, Ketimas ir Dodanimas. 5 Iš šitų atsišakojo tautų 
grupės, gyvenančios salose ir pajūryje. Tie yra Jafeto sūnų 
palikuonys, kurie gyveno giminėmis atskiruose kraštuose 
ir kalbėjo savo kalbomis, Zach 2,15. 

6 Hamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas. 
7 Kušo sūnūs: Sebas, Havilas, Sabtas, Ramas ir Sabtekas. 
Ramo sūnūs: Šabas ir Dedanas. 8 Kušo sūnus Nimrodas 
buvo galingas valdovas. 9 Jis buvo smarkus medžiotojas 
Viešpaties akyse. Todėl sakoma: „Smarkus medžiotojas, 
kaip Nimrodas". 10 Jo karalystės pradžia buvo Babiloni- 
ja, Erakas, Akadas ir Kalnė Sinaro šalyje. 11 Iš čia jis 
išvyko į Asiriją ir pastatė Ninevę, Rekabatą, Kalą Jon 
1,2 12irRaseną tarp Ninevės ir Kalos. Ninevė yra didysis 
miestas. 13 Mizraimo sūnūs: Ludimas, Ananinas, 
Lehabimas, Naftukimas, 14 Patrusimas, Kasluhimas, iš 
kurio kilo filistėnai, ir Kaftorimas. 

15 Kanaano sūnūs: pirmagimis Sidonas ir: Hetas, 16 
Jebusitas, Emoritas, Girgasitas, 17 Hivitas, Arkitas, 
Sinitas, 18 Arvaditas, Zemaritas ir Hamatitas. Taip 
kananitų gentys išsiplėtė. 19 Kananitų ribos tęsėsi nuo 
Sidono Geraros iki Gazos; Sodomos, Gomoros, Admos 
ir Zeboimo link — iki Lasos; 20 tai Hamo sūnų 
palikuonys jų genčių, kalbų, šalių bei tautų atžvilgiu. 

21 Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto 
brolis, turėjo sūnų, 1 M 11.10. 22 Semo sūnūs: Elamas, 
Asuras, Arpakasadas, Ludas ir Aramas.23 Aramo sūnūs: 
Uzas, Hulis, Geteras ir Mesekas. 24 Arpakasado sūnus 


1032 68 


Selas, o Selo — Eberas, 1 M 11,8. 25 Eberas turėjo du 
sūnus: vienas vardu Pelegas, nes jo dienomis išsiskirstė 
žmonija, antrasis — Joktanas. 26 Joktano sūnūs: 
Almodadas, Selefas, Azarmatas, Jerakas, 27 Adoramas, 
Uzalis, Diklas, 28 Obalis, Abimaelis, Sebas, 29 Ofiras, 
Havilas ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs. 30 Jų 
gyvenamasis plotas tęsėsi nuo Mesos iki Sefaros rytų 
kalnyne. 31 Šitie yra Semo palikuonys, jų genčių, kalbų, 
šalių bei tautų atžvilgiu. 

32 Šitos yra Nojaus sūnų gentys jų kartų eilių ir tautų 
požiūriu. Iš jų atsišakojo tautos žemėje po tvano, 1 M9,1- 
19. | 


Šventasis Raštas nėra istorijos vadovėlis. Šventasis 
Raštas yra parašytas ne pagal mūsų laikų ir vakariečių 
rašymo būdą. Mes rašydami laikomės logikos ir 
chronologijos. Šventojo Rašto autoriai pabrėžė tai, kas 
jiems atrodė svarbiausia. Visgi šis dešimtasis skyrius yra 
vienas seniausių ir rimčiausių pasaulinės istorijos doku- 
mentų iki mūsų dienų. Istorikai jį labai rimtai ir 
nuodugniai tyrinėja. Išsamiau aprašyti šį skyrių, reikėtų 
parašyti storoką knygą. 

Apie šį skyrių priminsiu tik trumpai. Semas yra 
svarbiausias asmuo. Jis gimė 98 metais prieš tvaną ir 
gyveno iki 150 metų po Abraomo gimimo. Nusileidus 
arkai Ararato kalnyne, atrodo, kad Nojaus šeima grįžo 
atgal į pirmiau gyventą vietą. 

Žmonėms daugėjant ir apgyvendinant naujas 
vietoves, Jafeto palikuonys apsigyveno šiaurėje, prie 
Kaspijos ir Juodosios jūros. Jie užėmė dalį Europos ir 
Azijos. Jafetitai — indoeuropiečiai yra gausiausios ir 
skaitlingiausios tautos. 

Hamo palikuonys — hamitai apsigyveno daugiau 
pietuose. Jie apgyvendino pietinę Arabiją, Egiptą, rytinį 
ir pietinį Viduržemio jūros pakraštį. Hamo sūnus 


69 11,12 


Kanaanas gyveno Palestinoje prie Viduržemio jūros. 
Kraštas buvo pavadintas jo vardu. Kai izraelitai užėmė 
Palestiną, Kanaano vardas liko ir įsigyveno Šventajame 
Rašte. Hamo anūkas Nimrodas, gyveno tvano ir 
Abraomo laikotarpyje. Jis pagarsėjo kaip medžiotojas ir 
valdovas. 

Semo palikuonys apsigyveno Eufrato ir Tigro 
lygumoje. Tai izraelitai, asiriečiai, elamitai ir kiti. Iš Semo 
palikuonių kilo Abraomas, izaraelitai ir vėliau Jėzus, 
Dievo Sūnus. 


BOKŠTO STATYBA 11,14 DIEVAS SUMAIŠO 
KALBAS 59, IZRAELIO PRADŽIA 10-32 

1 Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. 2 
Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Sinaro krašte 
ir ten apsigyveno. 3 Jie kalbėjosi: „„Pasidirbkime plytų ir 
kietai jas išdeginkime". Plytas jie vartojo vietoje akmenų, 
o smalą — vietoje kalkių. 4 Jie tarėsi: „Pasistatykime 
miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. 
Pasidarykime paminklą pirma negu išsiskirstysime į visus 
kraštus!" 5 Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, 
kurį žmonės statė, 1 M 18,21; Ps18,10;14 2, 6 ir tarė: ,,„Jie 
yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Čia tik pradžia 
to, ką jie rengiasi daryti; nuo savo sumanymo jie 
neatsisakys, iki tą įvykdys.7 Nusileiskime ir sumaišykime 
jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!" Ps 24. 8 
Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie 
sustojo statę miestą, Lk. 1,51.9 Todėltą miestą praminė 
Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą, ir iš ten 
Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus. 

10 Šitie yra Semo palikuonys: Semas, turėdamas 
šimtą metų, dviems metams praslinkus po tvano, sulaukė 
sūnaus Arpakasado, 1 M 10,22; Lk3 36.11 Semas, gimus 
sūnui Arpakasadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir 
susilaukė sūnų bei dukterų. 

12 Arpakasadui esant trisdešimt penkerių metų 


1132 70 


amžiaus, gimė sūnus Selas. 13 Potojis dar gyveno keturis 
šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 

14 Selui esant trisdešimt metų, gimė Eberas. 15 Poto 
jis dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė 
sūnų bei dukterų. 

16 Ebaruiesant trisdešimt keturių metų, gimė Pelegas. 
17 Po to jis dar gyveno keturis šimtus metų ir susilaukė 
sūnų bei dukterų. 

18 Pelegui esant trisdešimt metų, gimė Revas. 19 Poto 
jis dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė 
sūnų bei dukterų. 

20 Revui esant trisdešimt dvejų metų, gimė Serugas. 
21 Po to jis dar gyveno du šimtus septynerius metus ir 
susilaukė sūnų bei dukterų. 

22 Serugui esant trisdešimt metų, gimė Nakoras. 23 
Po to jis dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei 
dukterų. . 

24 Nakorui esant dvidešimt devynerių metų, gimė 
Teras. 25 Po to jis dar gyveno šimtą devyniolika metų ir 
susilaukė sūnų bei dukterų. 

26 Terui esant septyniasdešimt metų, gimė Abramas, 
Nakoras ir Haranas. 

27 Šitie yra Tero palikuonys: Abramas, Nakoras ir 
Haranas, o Harano sūnus Lotas. 28 Haranas mirė, jo 
tėvui Terui dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, 
Kaldejos Ure. 29 Abramas ir Nakoras vedė. Abramo 
žmonos vardas buvo Saraja, o Nakoro — Milka; ji buvo 
duktė Harano, Milkos ir Jeskos tėvo. 30 Saraja buvo 
nevaisinga; ji neturėjo vaikų. 

31 Teras ėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą, 

i brolvaikį, marčią Sarają, sūnaus Abramo žmoną, ir jie 
iškeliavo iš Kaldėjos Uro į Kanaano šalį. Atėję ligi 
"Harano, ten apsigyveno, Joz 24,2; Neh 9,7. 32 Tero 
amžius buvo du šimtai penkeri metai; jis mirė Harane. 


A 1132 


Prie Eufrato ir Tigro buvo derlinga lyguma. Nojaus 
palikuonys gyveno ten po tvano apie šimtą metų, iki 
ketvirtos kartos, 10,25. Lygumoje nebuvo statybinės 
medžiagos, akmenų nei kalkių. Žmogus yra išradingas. 
Žmonės rado molį, išmoko gaminti ir degti plytas. Vietoj 
kalkių jie naudojo smalą. 

Dievo valia buvo, kad žmonės apgyventų visą žemę. 
Žmonės suprato, kad jie negalės ilgai gyventi visi vienoje 
vietoje. Jie panoro išgarsėti — pastatyti bokštą, siekiantį 
dangų(iki debesų); susilyginti su Dievu, nukelti žmogaus 
vardą į dangų. Archeologai yra apskaičiavę, kad Babelio 
bokštas siekė virš 20 metrų. Tai žmogaus išdidumo 
pastangos. Bet Dievui žmogaus didybė yra tokia maža, 
kad Jis negali net jos matyti. 

Žmonės susitarė dėti visas pastangas ir pastatyti 
bokštą, siekiantį dangų. Žmonių galvojimu, tai buvo 
gigantiška statyba, o Dievo — tik menkas skruzdėlynas 
(kupstas), bereikalingas žmonių išdidumas, pavojingas 
pasipūtimas prieš Dievą. Dievas leido jiems pradėti. Jis 
nebaudė jų, o tik sumaišė jų kalbas. Kai vienas prašė 
paduoti jam vandens, buvo paduota molio; inžinierius 
užsakė plytas, o jų vieton gavo statybai medžio. Taip 
žmonės nesuprato vienas kito kalbos ir turėjo statybą 
sustabydit. Žmonės nesusikalbėjo, nesusikalba ir 
nesusikalbės tol, kol Jėzus juos surinks savo akivaizdon, 
Mt 25,31-32. 

Tai Semo, Nojaus sūnaus giminės palikuonių giminės 
sąrašas. Tikriausiai šį sąrašą sudarė pats Semas. Jis dar 
gyveno 75 metus, kai Abramas atvyko į Kanaano kraštą, 
Sąraše užrašyti tik žmonių vardai ir amžius. Juk ir mes 
apie savo protėvius ir kituose kraštuose gyvenančias 
gimines labai mažai težinome. Ė 

Su šiuo skyriumi prasideda nauja era Šventajame 
Rašte. Iki šiol rašyta apie žmoniją, kaip ji neklausė Dievo, 
šalinosi nuo Jo ir garbino dievaičius. 27 skirsnelyje 
minimas Abramas. Dievas pašaukė jį. Iš Abramo kilo 


1246 72 


izraelitų tauta, Dievo išrinktoji tauta. Nors izraelitų tauta 
daug ir dažnai nusikalto, bet ji išsaugojo tikėjimą į tikrąjį, 
gyvąjį Dievą. 

Abramas gimė ir augo Uro mieste. Uro miestas buvo 
Eufrato upės žemupy prie Persijos jūros įlankos. Prieš 
Abramo gimimą Uras buvo garsus. Šio miesto valdovai 
viešpatavo nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros. Jie 
buvo išvystę laivininkystę ir miestas garsėjo įvairiais 
išdirbiniais. Čia labai klestėjo stabų garbinimas. Jiems 
buvo aukojami ir žmonės. Garsi buvo mėnulio dievaičio 
Nanaro ir deivės Ningalos šventovė. Kaip greit žmonės 
paliko gyvąjį Dievą ir pradėjo garbinti dievaičius! 
Abramo laikais kraštą užėmė Babilonas ir Uras nustojo 
savo reikšmės. 

Abramo tėvas Teras su savo sūnumi Abramu, jo 
žmona Saraja ir sūnaus sūnumi Lotu pasitraukė iš Uro ir 
vyko į Kanaaną. Bet vidurkelyje apsistojo prie Harano. 
Teras buvo pasenęs ir nebegalėjo toliau vykti. Jis čia mirė. 


DIEVO ĮSAKYMAS ABRAMUI 12,13 ABRAMO 
PAKLUSNUMAS 49, ABRAMAS EGIPTE 10-20 

1 Viešpats tarė Abramui: „Palik savo šalį, gimines, 
tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu, Apd 7 3; 
Žyd118.2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu, 
ir padary iu tavo vardą garsų; tapsi palaiminimu, 1 M 
241; Ps72,17. 3 Aš laiminsiu tuos, kurie linki tau gero ir * 
prakeiksiu tuos, kurie tave keikia; ir per tave bus 
palaimintos visos žemės giminės, 2 M 23,22; 1 M 18,18; 
22,18; 264; 28,14; Apd 3,25; Gal 38. 

4 Abramas keliavo, kaip Viešpats jam įsakė; su juo 
drauge vyko Lotas. Abramas buvo septyniasdešimt 
penkerių metų, kai jis išvyko iš Harano. 5 Abramas ėmė 
savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą lobį, kurį jie 
turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Harane, ir išvyko į 
Kanaano šalį. Atvykus į tą kraštą, 6 Abramas pasiekė 
Sikemo vietovę, prie pranašo ąžuolo( orakulo). Tuo laiku 


73 1220 


toje šalyje gyveno kananitai. 7 Ten Viešpats pasirodė 
Abramiūui ir tarė: „Tavo palikuonims duosiu šitą šalį". Jis 
ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam apsireiškė, 1 M 
13,15; 15,18; 17,8; 24,7;263-4; 2 M64;J02z21 43; Apd 
7,6. 8 Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė 
palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajis — rytuose. Ten jis. 
pastatė aukurą Viešpačiui ir garbino Jį, 1 M 4,26. 9 
Abramas keliavo vis toliau į pietus. 

10 Kilus badui toje šalyje, Abramas nuvyko į Egiptą, 
nes badas rimtai slėgė tą šalį. 11 Jiems keliaujant į Egiptą, 
jis tarė savo žmonai Sarajai: „Aš žinau, kad tu esi graži 
moteris 12 ir tave, pamatę egiptiečiai, sakys: ,Ši yra jo 
žmona'. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. 13 Sakyk 
tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai sektųsi ir išlikčiau 
gyvas tavo dėka". 14 Tikrai, kai tik Abramas įėjo; Egiptą, 
egiptiečiai pastebėjo, kad moteris labai graži. 15 Ją 
pamatę faraono kunigaikščiai, kalbėjo apie jos grožį 
faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, 
16 o su Abramu jis gerai elgėsi dėl jos; jis. turėjo avių, 
galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių. 

17 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, 
Abramo žmonos, Ps 105,14. 18 Faraonas tada pasišaukė 
Abramąir tarė: ,Ką tu man padarei?! Kodėl man nesakei, 
kad jitavo žmona? 19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Ašją 
pasiėmiau už žmoną. Taigi, štai tavo žmona, imk ją ir 
eik!" 20 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo 
žmoną ir visa, ką jis turėjo. 


> 


Šventasis Raštas sako ir istorikai yra įrodę, kad 
pradžioje žmonija tikėjo vieną Dievą. Bet žmonija labai 
greit nusigręžė nuo vieno Dievo garbinimo ir pradėjo 
garbinti gamtos kūrinius: ugnį, saulę, mėnulį; savo 
garsius valdovus sudievino (padarė dievais). Žmonės 
laikė dievaičių gyvenimą panašų į savo valdovų 
gyvenimą. Žmonės iškraipė lytinio gyvenimo supratimą. 


1220 74 


Lytinis gyvenimas turėjo būti šventas, kaip Dievas yra 
šventas, kuris sukūrė vyrą ir moterį. Visur labai paplito 
Astartės garbinimas. Įvairiose vietose ji buvo vadinama 
įvairiais vardais. Ji buvo vaisingumo deivė; jos gar- 
binimas buvo tikra prostitucija. Jos šventovėse gyveno 
daugybė prostitučių. Net visos moterys ir mergaitės buvo 
verčiamos tose apeigose dalyvauti bent vieną kartą 
gyvenime. Tokioje aplinkoje gyveno jaunas Abramas. 
Toje apylinkėje gyveno ir Nojaus sūnūs. Izraelitų 
padavimai sako, kad. Nojaus sūnus Semas Abramo 
laikais buvo Jeruzalės karalius. Jaunystėje Abramas ir 
Semas gyveno toje pačioje apylinkėje. Semas bus daug ką 
papasakojęs Abramui apie tvaną ir prieštvaninį 
gyvenimą. Gal ta pažintis su Semu ir paveikė Abramą 
tikėti vieną Dievą ir Jį garbinti? Abramo tėvas buvo 
dievaičių garbintojas, kaip ir visi tos vietovės gyventojai, 
Joz 242. Padavimai sako, kad jaunystėje Abramas 
negarbino dievaičių, dėl to jis buvo persekiojamas. 

Kokiu būdu Dievas Abramą pašaukė nėra pasakyta. 
Abramas suprato Dievo šaukimą ir pakluso. Jis buvo 
kelis kartus Dievo šaukiamas ir jam daug kartų Dievas 
buvo apsireiškęs. Pirmą kartą jis buvo Dievo šaukiamas 
Ure, Apd 7.24. Abramo išvykimas iš Uro minimas, 1 M 
11,31. Vėliau jis buvo šauktas Harane, 1 M 12,1 4. Ir kiti 
Dievo apsireiškimai taip pat minimi, 1 M 12,7;13,13-17; 
155; 1718. 

Dievas liepė Abramui palikti savo tėvynę ir visus 
draugus. Kai Dievas šaukia žmogų naujam gyvenimui, jis 
privalo palikti senus, blogus papročius ir draugus. Dievas 
pažadėjo Abramui padaryti jį didele tauta. Abramas 
tikėjo tam Dievo pažadui. Bet kiek jis turėjo kovų 
(abejonių) dėl to! Tą matysime vėliau, skaitydami apie 
Abramo gyvenimą. Nežiūrint viso to, Abramo tikėjimas 
„ buvo tvirtas. Jis buvo savo tėviškėje niekinamas, bet 
Dievas jam pažadėjo jį išgarsinti ir laiminti; net laiminti ir 
tuos, kurie jį (Abramą) laimins. Per Abramą bus 


75 1220 


palaimintos visos tautos. Tai Mesijo, Jėzaus iš Nazareto, 
pažadas! 

Abramas pakluso ir keliavo iš Harano toliau į 
Kanaaną. Jis buvo jau 75 metų. Tokio amžiaus sulaukus, 
reikėtų ilsėtis, vietoje gyventi. Bet Abramas tuo metu tik 
pradėjo keliauti. Keliaujant reikia susitarti su keliau- 
jančiais, nuspręsti kokius daiktus imti, ką palikti. Tai 
nebuvo kelionė pasisvečiuoti, bet visam gyvenimui 
persikelti į naują vietą ir dar nežinia kur. Gražu, kai 
Dievas pašaukia, kad sutinka kartu keliauti (tikėti) 
žmona ir kai kurie giminaičiai. 

Pirma apsistojimo vieta minima Sikemas. Bet čia jau 
gyveno kananitai, nebebuvo tuščios.vietos. Reikėjo tartis 
su vietos gyventojais, net gal ir nuomą mokėti. Šioje 
vietoje kananitai rinkosi melstis šventų medžių paunksnė- 
je, klausti savo dievaičius. dėl ateities. Šio krašto 
gyventojai garbino dievaičius. Ar tai Dievo pažado 
išpildymas, ar nusivylimas? Bet Viešpats čia apsireiškia 
Abramui. Jis supranta Viešpaties kalbą. Viešpats pažada 
šį kraštą ne jam, bet tik jo palikuoniams. Jis bus šiame 
krašte svetimas. Kiekvienas tikintis jaučiasi svetimas 
šiame pasaulyje. Abramas žino, kad Viešpats yra čia. Jis 
stato aukurą, garbina Jį. Iš čia Abramas keliavo toliau į 
pietus, iki Betelto/ Ir čia jis statė aukurą Viešpačiui, davė 
"suprasti vietos gyventojams, kad jis tiki Viešpatį. 

Egiptas Šventajame Rašte minimas pirmą kartą. Kiek 
žinoma, Hamo sūnus, Mizramas, nuvyko į Egiptą ir ten 
apsigyveno. Egiptietis Manetas, apie 250 m pr. Kr., 
parašė Egipto istoriją ir ją suskirstė ;31 dinastiją. Abramo 
laikais (2000 m pr. Kr) Egiptą valdė 12 dinastijos 
karaliai (faraonai). Archeologai yra radę iškasenų, kurios 
liudija, kad apie tą laiką atvykdavo svetimtaučiai į 
Egiptą. 

Šventasis Raštas neslepia savo didvyrių silpnybių ir 
nusikaltimų. Čia parodoma Abramo žmogiška 
galvosena, gudravimas ir net nusikaltimas. Abramo 


13,10 76 


paskirtis buvo Kanaano krašte. Kilus badui, Abramas 
nesiteiravo Dievo, bet pats ieškojo išeities (geresnio 
gyvenimo) Egipto šalyje. Anais laikais dažnai tokius 
nomddus( klajoklius), kaip Abramas, vietiniai gyventojai 
nužudydavo ir jų turtą pasisavindavo. Saraja buvo to 
paties tėvo duktė, kaip ir Abramas, tik kitos motinos, 1 M 
20,12. Betgi buvo melas, ką Abramas ir Saraja sutarė 
padaryti. 

Kokia sloga kilo faraono rūmuose, nepasakyta. Gal 
ligos? Faraonas suprato, kad tai buvo jam Dievo siųsta 
bausmė dėl Sarajos. Jis kaltino dėl to Abramą ir tuojau 
išsiuntė jį iš savo krašto. 

Saraja tuo metu buvo virš 65 metų. Tad kai kas sako, 
"kad šis pasakojimas yra iš ankstesnių laikų; 65 metų 
“moteris nebegalėjo būti graži. Yra vyresnių žmonių, kurie 

atrodo labai jauni. 


ABRAMAS IŠSISKIRIA SU LOTU 13,1-13 

DIEVAS PAKARTOJA PAŽADĄ 14-18 
1 Abramas su žmona ir visa, ką jis turėjo, išėjo iš 
Egipto į Negebo šalį; su jais iškeliavo ir Lotas.2 Abramas 
buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir 
aukso. 3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo 
atvykęs Betelio link iki tos vietos, kur atvykdamas tarp 
Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę. 4 Čia jis buvo 
anksčiau pasidaręs ir aukurą, kur šaukėsi Viešpaties 
vardo, 1 M 128. 5 Lotas, kuris vyko su Abramu, taip pat 
turėjo avių, galvijų ir palapinių. 6 Kraštas nebegalėjo 
išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. 7 
Kilo vaidai tarp Abramo ir Loto skerdžių. Tada 

tebegyveno tame krašte kananitai ir perezitai. | 
8 Abramas tarė Lotui: ,,Tenebūnie vaidų tarp manęs 
ir tavęs, tarp mano ir tavo skerdžių, nes esame 
giminaičiai! Ps 133,1. 9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis 
„nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę; 0 jei tu eisi į 


sl 


dešinę, tai aš eisiu į kairę". 10 Lotas apsižvalgė ir matė, 


77 1316 


kad visa Jordano apylinkė — prieš V iešpačiui sunaiki- 
nant Sodomą ir Gomorą — Zoaro link buvo drėkinama, 
kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis. 11 Lotas 
pasirinko Jordano apylinkę ir patraukė į rytus. Taip 
juodu išsiskyrė. 12 Abramas gyveno Kanaano šalyje, o 
Lotas — apylinkės miestuose; Sodomos link statėsi 
palapines. 13 Sodomos žmonės buvo blogi ir labai 
nusidėję Viešpačiui, 1 M. 1820; 19,49. 

14 Kai Lotas nuo jo atsiskyrė, Viešpats tarė Abramui: 
„Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į žiemius ir į 
pietus, į rytus ir į vakarus! 15 Visą šalį, kurią matai, 
duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui, 1 M 12,7. 16 
Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dalkių ant 
žemės; jei kas suskaičiuotų žemės dulkes, tai ir tavo 
palikuonis galėtų suskaičiuoti, 1 M 28,14;4 M 23,10. 17 
Kelkis, pereik šalį išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!" 
18 Abramas keldamasis statėsi palapines ir nuvyko iki 
Mamrės ąžuolo, kuris buvo Hebrone; ten pastatė 
Viešpačiui aukurą, 1 M 14,13-24. 


Abramas grįžo atgal į Betelį, kur pirmiau gyveno ir 
garbino Viešpatį. Po nemalonių pergyvenimų Egipte, jis 
vėl meldėsi į Viešpatį. 

Abramas buvo labai turtingas. Turtas žemiškame 
gyvenime yra reikalingas. Bet turtas dažnai trukdo tikėti 
Dievą, Mk 10,23-24. Turtas taipgi sukelia vaidų giminių 
tarpe. Turtas kenkė draugiškam su gyvenimui Abramui su 
Lotu. Ne jie patys, bet jų kerdžiai kėlė ginčus; norėjo 
turėti vieni ir kiti geresnę ganyklą, daugiau vandens. 
Ginčus ir nesutarimus reikia slopinti ir šalinti pačioje 
„ pradžioje. Tą darė Abramas. Jis įtikino Lotą, kad 
gimi. učiams, tikintiems Dievą, netinka gyventi nešan- 
taikoje. Geriau turėti nuostolį, bet išlaikyti draugystę. 
Abramas siūlė Lotui pasirinkti vietą, kuri jam geriau 
patinka. Lotas priėmė pasiūlymą ir pasirinko geriausią, 


148: 78 


derlingiausią Jordano lygumą. Čia buvo dideli miestai: 
Sodoma, Gomora ir kiti. Čia.buvo galima prekiauti, 
praturtėti. To Lotas ir siekė. Bet gerose vietose dažnai 
gyvena pikti žmonės. Iškilo reikalas jiems skelbti 
Evangeliją, tikėjimą į gyvą ir šventą Dievą, bet jie visai 
nekreipė dėmesio į tai. Lotui greit reikėjo palikti derlingą 
lygumą ir slėptis kalnuose. 

Lotas pasirinko ramesnį gyvenimą ir paliko Abramą. 
Abramas buvo kiek sukrėstas ir vienišas. Tada pasireiškė 
jam Viešpats. Kur Viešpats, ten gera — dangus. Viešpats 
davė Abramui du naujus pažadus: jo palikuonys bus taip 
gausūs, kaip tyruose vėjo nešiojamos dulkės. Antra — jie 
paveldės visą kraštą. Abramą pasiuntė pereiti visą kraštą 
ir jį išžvalgyti. Abramas pradėją.naują kelionę; atvyko į 
Hebroną, pastatė aukurą ir garbino Viešpatį. 


ABRAMAS NUGALI KARALIUS 14,1-16 
MELCHIZEDEKAS LAIMINA ABRAMA 17-20, 
ABRAMAS VISKA GRAŽINA SODOMOS 
KARALIUI 21-24 

1 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Sinaro, 
karalius  Arjokas iš Elasaro, Elamo karalius 
Kedorlaomeras ir Gojimo, karalius Tidalis 2 pradėjo karą 
su Sodomos karaliumi Bera ir su Gomoros karaliumi 
Birsa, Admos karaliumi Sinabu ir Zebujimo karaliumi 
Semeberiu ir Belo karaliumi Zoaru, 5 M 29,22. 3 Visi 
šitie, sudarę sąjungą, žygiavo į Sidimo slėnį, prie Druskos 
(mirties) jūros. 4 Dvylika metų jie priklausė 
Kedorlaomerui, o tryliktaisiais metais sukilo, 5 
Keturioliktaisiais metais atžygiavo Kedorlaomeras ir jo 
sąjungininkai. Jie sumušė refajitus Asterokaraime, 
zuzitus Hame, emitus Kirjataimo lygumoje, 6 ir koritus 
Seiro — Parano kalnyne, kuris siekia dykumą. 7 Paskui 
jie atžygiavo į Mispatą, Kadės, ir nusiaubė visas 
amalekitų ir amoritų Kaseson — Tamar sritis. 8 Tada 
išžygiavo Sodomos, Gomoros, Admos, Sebojimo ir Belo 


79 1424 


karaliai, ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje: 9 prieš Elamo 
karalių Kedorlaomerą, Gojimo karalių Tidalį, Sinaro 
karalių Amrafelį ir Elazaro karalių Arjoką — keturi 
karaliai prieš penkis. 10 Sidimo slėnis buvo pilnas 
smalos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai 
įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnyną. 11 Laimėtojai, 
pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros lobį, visą maistą, 
pasitraukė. 12 Jie taip pat paėmė Abramo brolio sūnų 
Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo lobį, 1 M 13,10-12. 

13 Vienas pabėgusiųjų atėjęs pranešė Abramui, 
hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; 
Mamrė ir jo broliai Eskolis ir Aneras buvo Abramo 
sąjungininkai. 14 Abramas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus 
buvo išvestas į nelaisvę, sušaukė tris šimtus aštuoniolika 
savo išlavintų vyrų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą 
iki Dano. 15 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, 
sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į šiaurę nuo 
Damasko, 16 ir atsiėmė jų pagrobtą lobį, Lotą, jo lobį, 
moteris ir žmones. 

17 Kai Abramas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerą ir 
karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo 
pasitikti į Savės slėnį, — karaliaus slėnį 18 
Milchizedekas, Salemo karalius, atnešė dovanų ir vyno; 
jis buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas, Ps 110 4; Žyd7,1- 
4: Ps 763. 19 Jis laimino jį: „Tebūnie Abramas 
palaimintas Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės 
Kūrėjo! 20 Tebūnie šlovinamas Aukščiausias Dievas, 
kuris atidavė tavo priešininkus į tavo rankas!" Abramas 
davė jam dešimtinę. 21 Sodomos karalius tarė Abramui: 
„Atiduok .man žmones, o lobį pasilaikyk!“ 22 Bet 
Abramas tarė Sodomos karaliui: ,,„Aš, pakėlęs ranką, 
prisiekiu  Aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės 
Kūrėju. 23 Nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko 
nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: 
„Aš padariau Abramą turtingu! 24 Aš nieko neimsiu, 
išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir vyrai: Aneras, 


1424 80 


Eskolis ir Mamrė, kurie žygiavo su manimi; jie tepasiima 
savo dalį". 


Tai pirmas didelis karas aprašytas Šventajame Rašte. 
Šis karas kilo panašiai kaip ir visi karai. Galingesnieji 
pavergia silpnesnius ir išnaudoja juos. Išnaudojimas nė 
vienam nepatinka, jie deda pastangas nusikratyti jungo. 

Babilonijos tautelių valdovai — karaliai buvo pavergę 
Kanaano tauteles. Jos mokėjo duoklę 12 metų. Po to, jos 
atsisakė ją mokėti. Babiloniečiai rengėsi vienerius metus 
“karui. 14 metais atžygiavo ir nugalėjo „sukilėlius“. Jie 
juos žiauriai nubaudė; išplėšė visus turtus ir daugybę 


žmonių išsivarė į nelaisvę — vergiją. Kadangi Lotas 
gyveno jų tarpe, tai paėmė Loto turtą, jo žmones bei jį 
patį. 


Vienas pabėgusiųjų atbėgo pas Abramą hebrajų 
(svetimtautį) ir pranešė apie nelaimę. Abramas, rodos, 
ramus žmogus, bet gyvenimo aplinkybėms pasiruošęs, 
turėjo gerai apmokytą būrį 318 vyrų, daug savo tinkamų 
vyrų kovai ir sąjungininkų. Jo sutelkta armija, apie 1000 
karių, buvo labai mažas skaičius prieš Kedorlaomerąirjo 
sąjungininkus. Abramas buvo drąsus ir pats vadovavo 
šitam žygiui. Tikintieji nėra išglebėliai, kaip kas mano, 
bet tikri karžygiai. Abramui daug padėjo vietos paži- 
nimas ir geras apskaičiavimas. pulti priešą nakties metu. 
"Babiloniečiai to visai nelaukė. Galėjo būti, kad apsvaigę 

„pergale vadai, buvo girti? Abramas laimėjo pilną pergalę, 
sugrąžino visą turtą ir išlaisvino žmones. Taip Abramas 
išgelbėjo ir nedėkingą Lotą. 

Abramui sugrįžus iš karo, pasitiko jį Melchizedekas, 
Salemo (Jeruzalės) karalius, Aukščiausiojo Dievo 
kunigas. Jis atgaivino( pastiprino) Abramą ir jo karius su 
duona ir vynu. Jis neaukštino Abramo, kaip paprastai 
daroma, bet visą garbę atidavė dangaus ir žemės K ūrėjui. 
Kas gibuvo šis Melchizedekas? Jis minimas Ps 110 4;76,3 


61 15,12 


ir Žyd 7,1 4. Jis yra palyginamas Kristui. Rabinai savo 
padavimuose sako, kad jis buvo Nojaus sūnus Semas. Jei 
taip tikrai buvo, tai Abramas pažino jį iš jaunų dienų. 

Pagal anų laikų paprotį, karo nugalėtojui tekdavo 
visas grobis. Visgi Sodomos karalius drįso prašyti 
Abramą atiduoti jam žmones. Abramas buvo dėkingas 
Dievui už pergalę ir neėmė jokio karo grobio. Bet 
Abramas nenorėjo įvesti naujo papročio; jis sakė, kad su 
juo žygiavę kariai ir sąjungininkai turi teisę pasiimti savo 
dalį. 


DIEVAS APSIREIŠKIA ABRAMUI 15,4 DIEVAS 
ATNAUJINA SANDORA ABRAMUI 7-21 

1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abramą regėjime: 
„Nebijok, Abramai! Aš esu tavo apsauga ir tavo 
palaima!“ Ps 3,4; 84,12; 119,114. 2 Abramas tarė: 
„Viešpatie, Dieve! Ką galėtum man duot? Aš neturiu 
vaikų; mano namų paveldėtojas bus damaskietis 
Eliezeras. 3 Man nedavei vaikų, ir štai, tarnas paveldės 
mano turtus". 4 Viešpats atsakė jam: ,,Ne šitas bus tavo 
tėvonis, bet tas, kuris gims tau". 5 Ir, išvedęs jį laukan, 
tarė: ,Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! 
Taip nesuskaičiuojami bus ir tavo palikucnys!“ 1 M 
22,17;2 M 32,13;5 M 1,10. 6 Abramas pasitikėjo Dievu, 
ir Jis pripažino jį teisiu, Rom 43-5; Jok 2,23. 

7 Dievas kalbėjo: ,„Aš esu Viešpats, kuris tave 
išvedžiau iš Kaldėjos miesto Uro, kad tu paveldėtum šitą 
šalį", 1 M 11,31. 8 Abramas tarė: „Viešpatie, Dieve! Iš 
kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?" 2 Ch 20,8; Lk1,18.9 
Tada Jis tarė jam: „„Atvesk man trijų metų karvę, ožką, 
aviną, balandėlį ir jauną karvelį". 10 Abramas, atvedęs 
visus gyvulius,-perpjovė pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą 
vienas prieš kitą, tačiau paukščių nepjaustė, Jer34,18-19. 
11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abramas 
juos nubaidė. 

12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abramą, 


1521 82 


didelė baimė ir tamsios mintys jį apniko, Job4,13-14. 13 
Tada Viešpats tarė Abramui: „Žinok, kad tavo 
palikuonys bus ateiviai svetimame krašte ir jie vergaus, — 
bus spaudžiami keturis šimtus metų, 2 M 12,40, Apd7 6. 
14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu. Jie iš ten išvyks su 
dideliu lobiu, 2 M 3,21-22. 15 O tu ramiai nueisi pas savo 
tėvus, būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. 16 Tik 
ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimas dar 
nėra pilnas“. 

17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai — rūkstanti 
krosnis ir ugninis deglas! Jie praėjo pro tų gabalų tarpą. 
18 Tą dieną Viešpats padarė su Abramu Sandorą: „Tavo 
palikuonims duosiu visą šalį nuo Egipto upės iki 
didžiosios Eufrato upės: 19 kenitus, kenizitus, kad- 
monitus, 20 hititus, perisitus, refitus, 21 amoritus, 
kananitus, girgasitus ir jebusitus", 1 M 10,15-18; 4 M 
13,33; 1 M 127. 


Po sunkių darbų ir pergyvenimų reikia pailsėti; po to 
įmanoma daug atidžiau viską apsvarstyti. Abramas 
nugalėjo babiloniečių karalius, išgelbėjo nelaimingus, jų 
tarpe ir savo giminaitį Lotą. Po to Abramas pailsėjęs 
nakties glūdumoje viską ramiai apsvarstė. Kas gi jis yra 
prieš babiloniečių karalių sąjungą? Jie, gerai pasiruošę, 
vėl grįš į Kanaaną. Tada ir jam, Abramui, bus galas. 
Abramą apėmė didelė baimė. O jeigu jis ir ištrūktų iš jų 
rankų, tai kas jam iš jo gyvenimo ir Dievo pažadų? Jis jau 
paseno, šeimos nesusilaukė. Tas viskas jį labai slėgė. 

Abramas matė regėjimą. Štai, Viešpats tarė jam: 
„Abrame, nebijok! Aš esu tavo skydas ir atpildas". Taip, 
Viešpats jį apgins nuo karalių keršto! Bet kas iš jo 
gyvenimo? Po jo mirties viską paveldės jo vergai. Jo 
gyvenimas ir pažadai, kuriais jis vylėsi, virs dulkėmis. 
Viešpats jam atsakė, kad taip nebus, Jis laikys ir įvykdys 
pažadus. Abramas teišeina iš savo palapinės ir 


83 165 


tepažvelgia į danguje žėrinčias žvaigždes. Taip didinga 
bus jo ateitis ir nesuskaitoma daugybė jo palikuonių. 
Abramo dvasia nurimo ir jis iš naujo pasitikėjo Viešpačiu. 

Tau ir man yra pergyvenimų, kurie mus vargina ir 
slogina. Bet juk ir mes turime Viešpaties Jėzaus pažadus. 
Visos laikinos bausmės praeis. Viešpats yra mūsų viltis. 

Čia yra kitas V iešpaties apsireiškimas Abramui. Anas 
regėjimas buvo nakties metu, šis yra dieną. Abramas 
tikėjo Dievo pažadu, bet jis norėjo turėti konkretų ženklą. 
Paruošimas aukos yra tas pats, kas mūsų laikais sutarties 
patvirtinimas parašais ir priesaika, Jer 34,18-19. Perp- 
jauta auka pusiau reiškė skirtingas dvi idėjas; ėjimas 
viduriu tarp aukų, — pasižadėjimas sutarties laikytis. Kas 
sutarties nepildys, bus nužudytas, sukapotas. Rytiečiai 
pildydavo sutartis šventai. Plėšrieji paukščiai reiškė 
piktojo darbą, kaip Jėzaus prilyginime apie sėklą, kritusią 
ant tako, kurią sulesė paukščiai. Čia Abramas paukščius 
nubaidė, jų pragaištingą darbą sutrukdė. Deglai rodė 
paties Viešpaties sutarties patvirtinimą.  Abramo 
nuogąstis ir miegas nurodė, kad jo palikuonys daug vargs. 
Čia aiškiai pasakyta, kad Abramo palikuonys vargs 400 
metų. Bet Viešpats savo pažadą įvykdys. 


ABRAMO IR HAGAROS SŪNUS 16,1-16 

1 Abramas su Saraja neturėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę 
egiptietę, vardu Hagara. 2 Saraja tarė Abramui: 
„Viešpats sulaikė mane nuo vaikų gimdymo. Imk mano 
tarnaitę antra žmona! Gal būt per ją aš turėsiu vaikų". 
Abramas paklausė Sarajos, 1 M 30,39; 1 Kor742. Š 6 
Abramui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, 
Abramo žmona, savo tarnaitę egiptietę; Hagarą davė savo 
vyrui Abramui už žmoną. 4 Hagara pastojusi su panieka 
ėmė žiūrėti į savo valdovę. 5 Tada Saraja tarė Abramui: 
„Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau 
savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su 
panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūnie teisėjas tarp 


16,16 84 


manęs ir tavęs". 6 Abramas tarė Sarajai: ,,Tavo tarnaitė 
yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka“. Saraja 
ėmė ją spausti, ta pabėgo. 

7 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio 
dykumoje, prie kelio į Surą, 8 tarė: „Hagara, Sarajos 
tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?“ Ji atsakė: „Bėgu nuo 
savo valdovės Sarajos". 9 Viešpaties angelas jai tarė: 
„Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink jai. 10 Aš taip 
padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti 
nebus galima. 11 Štai, tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų; tu jį 
pavadinsi Ismaeliu, nes Viešpats išgirdo tavo skundą. 12 

avo sūnus gyvens kaip laukinis asilas; jis bus prieš visus 
i visi prieš jį; jis nepritaps prie savųjų," 1 M 25,18. 13 
IHagara sakė: ,,Tu esi Dievas, kuris mane matei. Aš tikrai 
mačiau Dievą". 14 Todėl tą šulinį pavadino Berlakai. 
(Šuliniu Gyvojo ir Matančiojo). Jis yra tarp Kadeso ir 
Beredo, 1 M 24,62; 25,11. 

15 Hagara pagimdė sūnų. Abramas pavadino jį vardu 
Ismaelis. 16 Sūnui gimus, Abramas buvo aštuoniasdešimt 
šešerių metų amžiaus. ' 3 


Daug kas klausia, kodėl Abramas taip elgėsi. Kristus 
mokė, kad Dievas nustatė tik vienpatystę. Abramo laikais 
„dar nebuvo Šventojo Rašto. Mes žinome, kad jau prieš 
"tvaną buvo praktikuojama daugpatystė. Abramo laikais 
veikė garsusis Hamurabio įstatymas ( kodeksas). Jis buvo 
surastas Susos miesto griuvėsiuose 1902 metais. Anais 
laikais buvo praktikuojama ne tik daugpatystė, bet ir 
prostitucija, kaip anksčiau minėta. Žmona, turinti vergę, 
galėjo duoti ją savo vyrui kaip sugulovę. Iš jos gimę vaikai 
buvo skaitomi žmonos, bet ne vergės vaikais. Tad Saraja 
ir Abramas elgėsi pagal anų laikų nuostatus. Dievas buvo 
pažadėjęs Abramui palikuonis, bet nebuvo sakyta, kad jie 
kils iš Sarajos. Tad Saraja ir Abramas, jausdami savo 
senatvę ir būdami tikri, kad jie nebesusilauks vaikų, 


85 1713 
l 
norėjo jų susilaukti iš Hagaros. Greitai iš to kilo 
nesusipratimai, barniai, vargai. Hagara pastojus manė, 
kad ji yra geresnė moteris už Sarają Dievo ir Abramo 
akyse. Todėl ji niekino Sarają. Saraja kaltino Abramą, 
žiauriai elgėsi su Hagara. Ta nepakentė to ir pabėgo. Tik 
angelas ją perkalbėjo tyruose grįžti pas savo šeimininkę. 
Hagara lenkėsi prieš Viešpatį ir savo šeimininkę. Dievas 
yra visų žmonių Viešpats, bet žydai turi nesusipratimų dėl 
Ismaelio su arabais iki mūsų dienų. 


VIEŠPATS APSIREIŠKĖ ABRAMUI, PAKEITĖ JO | 
IR ŽMONOS VARDUS, PAŽADĖJO SŪNŲ 17,1-27' 
1 Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų 
amžiaus, Viešpats pasirodė Abramui ir tarė: „Aš esu | 
Visagalis Dievas; būk man paklusnus ir teisingas, 1 M 
35,11;2 M6,3. 2 Aš sudarysiu Sandorą su tavimi ir labai 
dauginsiu tavo palikuonis". 3 Abramas puolė kniūpščias, 
o Dievas kalbėjo: 4 „Štai manoji Sandora su tavimi, tu 
tapsi daugelio tautų tėvu. 5 Todėl nebesivadinsi 
„Abramu'; tavo vardas tebūnie „Abraomas, nes tave 
darau daugelio tautų tėvu, Rom 4,11-17. 6 Taigi, 
padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos, ir 
net karaliai. 7 Aš patvirtinsiuSandorą tarp savęs ir tavęs 
bei tavo palikuonių, kaip amžiną Sandorą, kad būčiau 
Dievas tau ir tavo palikuonims. 8 Aš duosiu tau ir tavo 
palikuonims šalį, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano 
šalį nuosavybe amžinai, ir būsiu jiems Dievas," 1 M 234; 
3527; Žyd 119-16. | 
9 Toliau Dievas sakė Abraomui: „Laikyk mano 
Sandorą; tu ir tavo palikuonys per kartų kartas. 10 Šita 
yra mano Sandora, kurios jūs privalote laikytis. 
Kiekvienas vyras jūsų tarpe privalo būti apipjaustytas! 11 
Tai tebūnie tarp manęs ir jūsų esančios Sandoros ženklas. 
12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų privalo būti 
apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, 
į kuris nepriklauso prie tavo palikuonių. 13 Būtinai privalo 


1727 | 86 


būti apipjaustytas gimęs tavo namuose ir už pinigus 
nupirktas. Tuo būdu mano Sandoros ženkląs jūsų kūne 
tebūnie amžinai. 14 O neapipjaustytas vyras tebūnie 
išskirtas iš tautiečių tarpo, nes jis sulaužė mano Sandorą". 

15 Dievas toliau sakė Abraomui: „Savo žmonos 
Sarajos, nebevadink ,Saraja', bet „Sara'. 16 Aš ją 
laiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, 
kad išjos kils tautos ir tautų karaliai". 17 Tada Abraomas 
puolė ant žemės ir juokėsi širdyje: ,,Ar šimtamečiui begali 
kas gimti; arba, ar Sara, sulaukusi devyniasdešimt metų 
amžiaus, begali gimdyt?" 1 M 18,12; 21,6; Lk 1,18. 18 
Abraomas tarė Dievui: ,,Kad bent Ismaelis gyventų Tavo 
laiminamas!* 19 Bet Dievas atsakė: „Tikrai tavo žmona 
Sara pagimdys sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš 
sudarysiu su juo amžiną Sandorą jo palikuonims, 1 M 
26,3. 20 OdėlIsmaelio, Ašišklausiau tave! Ašjį laiminsiu 
ir padarysiu vaisingą ir nepaprastai dauginsiu: jis bus 
dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę 
tautą, 1 M 16,10; 21,13-18; 25,16. 21 Tačiau savo 
Sandorą darysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys šiuo 
laikų kitais metais". 22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas 
pasišalino, 1 M 35,13. 

23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Ismaelį ir visus jo 
namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, kiekvieną vyrą 
apipjaustė tą pačią dieną, kai Dievas su juo kalbėjo. 24 
Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių 
metų, 25 ojo sūnus Ismaelis — trylikos metų. 26 Tą pačią 
dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Ismaelis, 
27 visi i0 namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus 
įsigytieji. 


Isameliui gimus, po trylikos metų Viešpats vėl 
apsireiškė Abraomui. Viešpaties apsireiškimai ir ypatingi 
palaiminimai nėra kasdien. Čia Viešpats apsireiškė ne 
Elohimo ir ne Javės vardu, bet Elšadai vardu — Visgalis. 


87 a 


Šiuo apsireiškimu Viešpats pakartojo kai ką to, ką 
pirmiau buvo pažadėjęs; duoti Kanaano kraštą Abraomo 
palikuonims. Bet Jis pažadėjo ir daug naujo. Iš Abraomo 
kils ne viena tauta, bet daugelis tautų ir karalių. Jis bus 
daugelio tautų tėvas. Tad ir jo vardas pakeičiamas iš 
Abramo į Abraomą. Abraomas tapo ne tik tautų, bet ir 
tikinčiųjų tėvu. 

Dievas įsakė Abraomui, kaip Sandoros ženklą įvesti 
apipjaustymą. Visi vyrai iš Abraomo giminės, o taip pat ir 
įsigyti vergai, privalo būti apipjaustyti. Ateityje berniukai 
po gimimo aštuntąją dieną turi būti apipjaustomi. Kas 
nebus apipjaustytas, tą privalo pašalinti iš tautos. 

Be to, Visagalis pranešė, kad Sara pagimdys sūnų. Iš 
jos palikuonių kils tautos ir karaliai. Tad jos vardas 
pakeičiamas iš Sarajos į Sarą — kunigaikštytė. Abraomui 
tai buvo nepaprasta laimė. Jis krito veidu ant žemės ir 
juokėsi, džiaugėsi. Jis tikėjo Visagalio pažadais ir tuojau, 
tą pačią dieną, apipjaustė visus savo vyrus, Isamelį ir pats 
save. 


VIEŠPATS APLANKO ABRAOMĄ I1š!-15 
SODOMOS SUNAIKINIMO APREIŠKIMAS 16-19, 
ABRAOMO MALDA 20-33 

1 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, 
kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje. 
2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. 
Jis skubėjo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės, Žyd 13,2 
3 tarė: „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, 
prašau, neaplenk savo tarno! 4 Leiskite atnešti kiek 
vandens nusiplauti kojoms; pailsėkite po medžiu, 5 kol 
atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite 
toliau keliauti, nes tam juk atėjote". Jie tarė: ,,Daryk taip, 
kaip sakei!" 6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir 
tarė: „Skubiai suminkyk tris saikus smulkių miltų ir 
iškepk papločių“. 7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, 
paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį 


1824 88 


paruošti. 8 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį tarnas 
buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, 
stovėjo prie jų po medžiu. 

9 Jie paklausė jį: ,,Kur yra tavo žmona Sara?“ Jis 
atsakė: ,,Palapinėje“. 10 Vienas iš jų tarė: „Aš tikrai 
sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona 
Sara turės sūnų!" Tuo tarpu Sara klausėsi palapinės 
prieangyje, 1 M 17,19; Rom 99. 11 Abraomas ir Sara 
buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai buvo pasibaigęs 
gimdymo laikotarpis. 12 Sara savyje juokėsi: „Būdama 
pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar patirsiu 
Dievo malonės?" 1 M 17,17; 1 Pt346. 13 Viešpats tarė 
Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi galvodama: „Ar aš iš 
tikrųjų gimdysiu pasenusi?" 14 Ar kas nors Viešpačiui 
negalima? Kitais metais, šiuo laiku, Aš sugrįšiu pas tave. 
Tada Sara turės sūnų!" Lk 1,37. 15 Sara gynėsi: Aš 
nesijuokiau", nes ji buvo išsigandusi. O Jis tarė: „Ne! Tu 
juokeisi!" 

16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o 
Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti. 17 
Viešpats tarė: „„Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu 
daryt? 18 Juk Abraomui tikrai lemta tapti didele ir ga- 
linga tauta; jame bus palaimintos visos tautos, 1M123. 
19 Aš išrinkau jį, kad jis įsakytų savo sūnums ir savo 
namams saugoti Viešpaties kelią, vykdant teisingumą ir 
teisę, kad Viešpats ištesėtų Abraomui, ką Jis kalbėjo apie 
ji, 5 M 6,7; 3246. 20 Viešpats tarė: „Sodomos ir 
Gomoros kaltė yra didelė, o jų nuodėmė, iš tiesų, yra labai 
sunki, 1 M 19,13. 21 Aš nuvyksiu ir pažiūrėsiu, ar jų 
nusikaltimai atitinka jų darbams. Aš sužinosiu!" 1 M 
115; Ps 34,16-17. 

22 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs 
Viešpaties akivaizdoje, 1 M 19,1. 23 Abraomas priartėjęs 
tarė: „Ar tikrai sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? 4 
M 16,22;2 Sam 24,17. 24 Galbūt, penkiasdešimt teisiųjų 
yra mieste. Ar tikrai šunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl 


89 1833 


penkių dešimčių teisiųjų 25 Tai nėra Tavo būdas, 
nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį, 
„kaip piktadaris! Ar visos žemės Teisėjas nesilaikys 
teisumo?" 26 Viešpats tarė: „Jei Sodomos mieste rasiu 
penkiasdešimt teisiųjų, tai atleisiu visai vietovei", IZ65 8; 
Mt 24.22: Ez22,30. 27 Abraomas atsakė: „Štai, išdrįsau 
kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkės ir pelenai. 28 Galbūt, 
ligi penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl penkių 
sunaikinsi visą miestą? Jis tarė: ,„Nesunaikinsiu, jei ten 
rasiu keturiasdešimt penkis“ 29 Abraomas toliau 
kalbėjo: „Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?“ Jis 
atsakė: „Dėl keturiasdešimt nesunaikinsiu." 30 Tada jis 
tarė: „„Nesirūstink, Viešpatie, jeigu drįstu kalbėti: 
„Galbūt, ten atsiras tik trisdešimt'/* O Jis atsakė: „Nieko 
nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt". 31 Abraomas vėl 
klausė: „„Drįstu kalbėti Viešpačiui, galbūt ten atsiras 
dvidešimt!" O Jis tarė: ,,Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimt." 
32 Tada jis tarė: ,,Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįstu dar 
kartą kalbėti, galbūt ten atsiras dešimt?" O Jis atsakė: 
„Nesunaikinsiu ir dėl dešimties". 33 Viešpats, baigęs 
kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo 
vietą. 


Dangiški svečiai aplankė Abraomą kasdieniškame 
gyvenime. Abraomas juos pasitiko ir nuoširdžiai priėmė. 
Jėzus priėmė žmogiškąjį kūną ir gyveno tarp mūsų. 
Angelai dažnai pasirodydavo žmogiškame pavidale. 
Anais laikais nebuvo jokių viešbučių nei motelių,.. bet 
svečiai buvo nuoširdžiai priimami. Malonus sveičių 
priėmimas, vaišingumas, žinomas ir mums lietuviams, 
dabar ir mūsų tėvų ir senelių laikais. Artimuose Rytuose 
svečių priėmimas yra religinio pobūdžio. , 

Labai greit buvo paruoštas valgis. Vienas keliautojas 
pasakojo, kaip jis sutiko kerdžių, kuris jį priėmė 
nakvynei. Iki juodu nuo avių būrio į namus atjojo, 


1833" 90 


šeimininkas jodamas nulupo aviai kailį ir ją paruošė 
virimui. O šeimininkė greitai išvirė avieną ir patiekė 
vakarienei. 

Bevalgant paaiškėjo, kad svečiai yra dangiški. Jie 
žinojo Abraomo žmonos vardą, girdėjo jos juoką, 
pakartojo pažadą, kad už metų Sara turės sūnų. 

Abraomas suprato, kad jo svečiai yra dangiški; jie 
viską žino ir jam kai ką pasakė. Abraomas juos gerbė ir 
prieš juos žeminosi. Svečiai atliko pareigą, pranešė 
Abraomui, kad už metų jis turės sūnų, ir išėjo: Abraomas 
palydėjo juos. Viešpats priminė, kad Abraomo 
palikuonys bus gausūs; Abraomas juos mokys siekti 
Viešpaties kelių; per jį bus palaimintos visos tautos. Tai 
kodėl nepasakyti Abraomui, ką Viešpats mano daryti 
artimoje ateityje? Dievas dažnai apreiškia tikintiesiems 
daugiau negu pasaulio išminčiai žino. 

Abu angelai vyko toliau, o Viešpats liko su Abraomu. 
Abraomas buvo arti Viešpaties. Gal mes pasakytume: 
„Nuoširdžiai meldėsi". Viešpats priminė, kad Sodomos ir 
Gomoros nusikaltimai yra labai dideli. Nuo tvano buvo 
praėję apie 400 metų, Semas dar buvo gyvas, kuris tvaną 
pergyveno. Ak, kaip greit žmonės užmiršta Dievo bausmę 
ir įspėjimus! Iš Viešpaties išsireiškimo, Abraomas 
suprato, kad Sodomai ir apylinkei gręsia pavojus. 
Abraomas galvojo apie savo giminaitį Lotą ir tikėjo, kad 
ten yra daug gerų, tikinčių Dievą žmonių, mažiausia 50. 
Visagalis Viešpats yra teisus, geras, atleidžiąs 
nusikaltimus. Jis visatos Valdovas, nenori nei vieno 
pražudyti. Abraomas pradėjo melstis. Tai pirmą kartą 
malda minima Šventajame Rašte. Dievas apreiškia 
tikintiesiems gera ir bloga. Jie gali melstis. Abraomas 
neturėjo galimybės pranešti apie gresiantį pavojų Lotui, 
nei ten esantiems gyventojams, bet jis galėjo melstis už 
juos. Minėta malda aprašyta lyg pokalbis su Dievu. 
Kartais maldojetampa kai kas visai aišku. Dievas atsako į 
maldą. 


91 19,16 


LOTO IŠGELBĖJIMAS, SODOMOS 
SUNAIKINIMAS 19,1-38 
1 Kai tuodu angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas 
sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė 
jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės, 1 M 18,22. 2 Jis tarė: 
„Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus ir 
pernakvokite, nusiplaukite kojas; anksti atsikėlę, galėsite 
eiti savo kelių". Jie atsakė: ,,Ne, mes nakvosime aikštėje." 
3 Jis taip labai maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjoį 
jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintų 
pyragaičių; ir jie valgė.4 Jiems dar neatsigulus, Sodomos 
miesto vyrai, jauni ir seni, apsupo namus, šaukdami 5 
Lotą, klausė: „Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas 
tave? Išvesk juos laukan, kad juos pažintume“. 6 Lotas 
išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris, 7 tarė: „Mano 
broliai, prašau, nesielkite taip piktai! 8 Ašturiu dvi jaunas 
dukteris. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su 
jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko 
nedarykite, nes jie juk yra po mano stogu" .9 Bet jie tarė: 
„Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori 
teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau 
negu su jais.“ Jie veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti 
duris, 2 Pt 2,78. 10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė 
Lotą į namą ir užrakino duris. 11 O tie, kurie buvo lauke, 
visi apako; maži ir dideli nebesurado durų,2 Kar6,18. 12 
Lotui juodu tarė: „Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, 
sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos! 13 Mes 
rengiamės sunaikinti šitą vietą, kadangi jų blogų darbų 
garsas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti, 1 M 
18,20. 14 Lotas išėjęs kalbėjo būsimiems žentams, kurie 
norėjo vesti jo dukteris: „Išeikite iš šios vietos, nes 
Viešpats rengiasi sunaikinti miestą." Bet žentams atrodė, 
"kad jis juokauja, 4 M 1621. 
15 Išaušus angelai liepė Lotui skubėti: „Imk žmoną ir 
„dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėtė šunaikinti 
baudžiant miestą". 16 Bet jis delsė. Tada tie vyrai nutvėrė 


1933 92 


jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų 
pasigailėjo, ir išvedę. paleido už miesto ribų. 17 Išvedę 
juos, tarė: „Gelbėkite savo gyvybę Nežiūrėkit atgal ir 
nesustokit kur nors apylinkėje! Gelbėkitės bėgdami į 

kalnus, kad nežūtumėte!“ Mt 24,16. 18 Lotas jiems 
atsakė: „O ne, mano viešpačiai! 19 Aš, tavo tarnas, radau 
malonę tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, 
išlaikydamas miano gyvybę. Nepajėgiu  gelbėtis, 
bėgdamas į kalnus. 20 Šitas miestas yra arti, ten galiu 
nubėgti — jis yra mažas ir aš jame išsigelbėsiu.." 21 Jis tarė 
jam: „Išgirdau tavo pageidavimus ir nesunaikinsiu 
miesto, apie kurį kalbėjai. 22 Skubiai gelbėkis, bėk, nes 
nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten". Todėl tą miestą 
pavadino Zoaru. 23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Zoarą. 

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros 
sieros ir ugnies lietų, 5 M 2922; Ps 116; Am4,11; Lk 
17,29; 2 Pt 26; Iz 19-10; 13,19. 25 Jis sunaikino tuos 
miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. 
26 Bet jo žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu, 
Lk 17,32. | 

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis 
stovėjo Viešpaties akivaizdoje, 28 pažvelgė Sodomos ir 
Gomoros link ir į visą apylinkę; jis matė kylančius 
aukštyn dūmus, kaip iš krosnies. 

29 Dievas, sunaikinęs tos apylinkės miestus, atsiminė 
Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties; sugriovė miestus, 
kuriuose jis gyveno. 

30 Lotas ir jo abi dukterys išėje iš Zoaro, apsigyveno 
kalnuose, nes jis bijojo gyventi Zoare. Jie apsigyveno 
oloje. 31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: ,;/Mūsų tėvas 
senas ir krašte nebeliko vyro, kuris pagal viso pasaulio 
paprotį, galėtų su mumis sukurti šeimą. 32 Eikš, 
nugirdykime vynu savo tėvą ir atsigulkime prie jo, kad iš 
tėvo susilauktume palikuonių!" 2 M 18,7. 33 Jos tą naktį 
nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji praleido naktį su 

"savo tėvu, o tas nežinojo, kada ji atsigulė, nė kada 


93. 19 48 


. atsikėlė. 34 Sekančią dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: 
„Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį 
vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo 
susilauktum palikuonį!" 35 Taigi, jos ir kitą naktį nugirdė 
vynu tėvą. Paskui jaunesnioji praleido naktį su juo, o jis 

„nežinojo, kada ji atsigulė, nė kada atsikėlė. 36 Taip abi 
Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo: 37. "Vyresnioji 
pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis'yta ligi šiol 
tebegyvenančių moabitų tėvas, 5 M 29. 38 J aunesnioji 
pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol 
tebegyvenančių amonitų tėvas, 5 M 2,19. i 


Negyvoji jūra yra apie 60 km ilgio ir 17 km'pločio. 
Šiaurėje ji apie 300 m gilumo, o pietuose — apie 10 m. 
19244 m. archeologai rado arti Negyvosios jūros 
pietrytiniame krante mūro siena aptvertos vietovės 
griuvėsius. Jie nustatė, kad vietovė apie 2000 m. pr. Kr. 
buvus gausiai apgyventa, bet staiga ištuštėjusi, atrodo, dėl 
kokios tai katastrofos. Pirmiau kraštas buvo derlingas, 

"bet staiga gamta pasikeitė ir kraštas sunyko. Ten yra daug 
limpančios alyvuotos juodos masės, druskos ir sieros. 
Daugelis archeologų ir Šventojo Rašto tyrinėtojų mano, 
kad Sodomos ir Gomoros miestai buvo Negyvosios jūros 
pietiniame pakrašty. Galėjo įvykti sieros ir druskos 
mišinio sprogimas ir iš oro kristi ugnies lietus. Šventasis 
Raštas sako, kad apie 2000 m pr..Kr., Abraomo laikais, 
Sodoma ir apylinkės miestai buvo sunaikinti. 

Vakaro metu du angelai atėjo į Sodomą. Lotas buvo 
aikštėje prie miesto vartų. Senovėje prie miesto vartų 
būdavo turgaus aikštė, kur visi miesto reikalai buvo 
aptariami ir vyko teismai. Lotas buvo ten ir pamatė du 
ateinančius jaunuolius (angelus). Jis pasitiko juos, 
mandagiai pasveikino ir pakvietė nakvynei. -Juodu 
nenorėjo kvietimo priimti, bet pagaliau sutiko. Dar 
neatsigulus, susirinko prie Loto namų miesto vyrai ir 


19 38 94 


norėjo ateivius išniekinti. Pasirodė, kad apie sodomiečius 
„kilęs šauksmas" yra teisingas. Jie yra visai suniekšėję. 
Lofas drąsiai gynė ateivius, laikydamasis anų laikų 
papročio; jis statė savo gyvybę už svečius į pavojų ir 
aukojo dukterų garbę. Daug kas kaltina Lotą, kad jis, 
atsiskirdamas nuo Abraomo, pasirinko geriausią vietą, 
draugavo so sodomitais, vadino juos „broliais“, 
nepaveikė jų į gerąją pusę, aukojo dukterų garbę ir t.t. 
Šventasis Raštas nedangste piktybių ir geriausių žmonių. 
Nojus ir Abraomas irgi padarė klaidų. Apaštalas Petras 
sako, kad Lotas buvo teisus ir jį vargino Sodomos 
žmonės, 2 Pt 2,7. 


Lotas suprato, kad jo svečiai yra angelai, tikėjo ką jie 
sakė ir vykdė jų įsakymą. Lotas kalbėjo jaunuoliams, 
kurie norėjo vesti jo dukteris, apie miesto sunaikinimą ir 
patarė jiems gelbėtis, skubėti, bėgti iš miesto. Netikin- 
tiems jaunuoliams atrodė Lotas lyg koks juokdarys. 
Angelai liepė Lotui ir jo artimiesiems skubėti, palikti 
miestą. Lotas visai pasimetė. Jis nebesugebėjo blaiviai 
galvoti nei elgtis. Žmonės dažnai taip elgiasi didelio 
pavojaus metu. Angelai prievarta paėmė už rankų ir 
išvedė Lotą, jo žmoną ir dukteris. Visas jų turtas liko 
mieste. Angelai įsakė bėgti į kalnus. Lotas prašėsi į Soaro 
miestelį. 

Mano vaikystėje sudegė kaimyno tvartas su visais 
gyvuliais. Žmonės pasakojo girdėję kitame kaime, už trijų 
kilometrų, gyvulių baubimą ir žviegimą. Tai kas dėjosi 
kai keli miestai vienu kartu ugnyje žuvo! Nenuostabu, 
kad Loto žmona atsigręžė pažiūrėti kas dedasi. Viešpaties 
įsakymo reikia klausyti. Loto žmonos žuvimas yra mums 
įspėjimas, Lk 17,32. Negyvosios jūros pietiniame krante 
yra keli druskos stulpai vadinami „Loto žmona“. 
Negyvoji jūra yra tikrai negyva. Joje negyvena žuvys; 
vėjas nesukelia joje vandens bangų. Vanduo yra toks 
sunkus, kad ii nemokantis plaukti neskęsta. 

Kai Abraomui Viešpats pranešė apie Sodomos ir kitų 


95 205 


. miestų sunaikinimą, jis, sugrįžęs namo, ne tik mąstė apie 
tai, bet greičiausia ir nakties metu meldėsi. Abraomas 
anksti rytą nuėjo į tą vietą, kurioje jis vakar kalbėjo su 
Viešpačiu. Jis pažvelgė į Sodomos apylinkę, kuri buvo 
taip derlinga ir graži, kaip Dievo sodas (Edenas). Dabar 
visą apylinkę dengė dūmai. Lotas buvo išgelbėtas, bet 
kraštą Viešpats sunaikino. 

Lotas pasirinko Soaro miestelį išsigelbėjimui, bet 
bijojo gyventi jame. Jis išvyko į kalnus gyventi, į kuriuos 
nenorėjo vykti angelams liepiant. Čia jis gyveno su savo 
dukterimis kalnų oloje. Nelaimės metu ir mūsų laikais 
tenka kai kam taip gyventi. Atrodo, kad Lotą ir jo 
dukteris taip paveikė Sodomos apylinkės sunaikinimas, 
jog jiems atrodė, kad visas pasaulis sunaikintas. Juk jis 
galėjo susirasti Abraomą. Jis tikrai būtų padėjęs jam 
prasigyventi. Dūkterys kalbėjo, kad krašte nebeliko vyrų, 
kurie galėtų jas vesti. 

Lotas ir jo dukterys labai nusikalto. Pats gėrimas 
svaiginančių gėralų yra nusikaltimas. Iš jo dažnai kyla 
daug kitų nusikaltimų. Loto dukterys nenorėjo 
paleistuvauti. Jos tik norėjo tapti motinomis, išlaikyti 
giminę. Pirmoji savo sūnų pavadino Moabas — Iš Tėvo, 
o jaunesnioji Amonas — Tėvo Sūnus. Šios tautos daug 
kariavo prieš izraelitus. 


ABIMELEKAS PAIMA ABRAOMO ŽMONĄ, 
DIEVO ĮSPĖTAS JA GRĄŽINA 20,1-18 

1 Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir 
apsigyveno Gerare tarp Kadeso ir Suro, 1 M 12,9-10; 
26,1. 2 Abraomas kalbėjo apie savo žmoną Sarą: „Ji yra 
mano sesuo". Tada Abimelekas, Geraros karalius, paėmė 
Sarą.3 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelekui ir tarė: „Tu 
mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji yra ištekėjusi 
moteris". 4 Abimelekas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: 
„Ar nužudysi ir niekuo kaltą? 5 Argi Abraomas man 
nesakė: „Ji yra mano sesuo? Ir ar ji pati nesakė: „Jis yra 


20.18 96 


mano brolis?* Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai 
padariau". 6 Dievas tarė jam sapne: „Aš žinau, kad tai 
darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad 
nenusidėtum ir jos nepaliestum. 7 Taigi, dabar sugrąžink 
vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis tesimeldžia už tave, 
kad išliktum gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad 
tikrai mirsi su visais savaisiais!" Ps 105 15. 

8 Abimelekas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo 
tarnus ir papasakojo jiems sapną. Vyrai labai nusigando. 
9 Abimelekas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: „Ką mum 
padarei! Ir kuo aš nusidėjau, kad užtraukei man ir mano 
karalystei tokią didelę nuodėmę! Tu pasielgei su manimi 
taip, kaip nesielgiama". 10 Abimelekas tęsė toliau: „Ką 
galvojai taip darydamas?" 11 Abraomas atsakė: „Aš 
galvojau, kad šitoje šalyje nėra Dievo baimės, ir dėl mano 
žmonos jie užmuš mane. 12 Bet ji, iš tikrųjų, yra mano 
sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos; ir aš ją 
vedžiau. 13 Kai Dievas mane vedė iš mano tėvo namų, aš 
jai tariau: Padaryk man tą malonę: visur, kur nuvyksime, 
sakyk apie mane: „Jis yra mano brolis'.* 14 Abimelekas 
davė Abraomui avių, raguočių, tarnų bei tarnaičių, ir 
sugrąžino jam jo žmoną Sarą. 15 Abimelekas tarė: „Štai 
mano kraštas tau atviras; įsikurk kur tau patinka!“ 16 O 
Sarai jis tarė: „Aš daviau tavo broliui tūkstantį 
sidabrinių. Tebūnie tai pateisinimas tau ir taviesiems 
prieš kitus, kad esi nekalta. 17 Abraomas meldė Dievą ir 
Jis pagydė Abimeleką, jo žmoną ir tarnaites taip, kad jos 
gimdė. 18 Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas 
moteris Abimeleko namuose dėl Abraomo žmonos 
Saros. 


Šis epizodas yra labai panašus kaip 1 M 12 skyriuje 
apie Abraomą Egipte. Šiuo laikū Sara jau buvo 90 metų. 
Tad daugelis Šventojo Rašto aiškintojų mano, kad šis 
įvykis turėjo būti anksčiau. Gal ir taip? Šventojo Rašto 


97 217 


"autoriai ne visados laikėsi chronologijos. 

Abraomas keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Kartą jis 
nuvyko arti Viduržemio jūros, prie Gazos. Vietos 
(Miesto) karalius Abimelekas apgaule paėmė Sarą (2 
skirsnelis) į savo haremą. Bet Dievas sapne perspėjo 
Abimeleką grąžinti Sarą Abraomui ir pranešė, kad jis yra 
pranašas. Toks pranašas Abimelekui tikrai nepatiko. 
Rytą Abimelekas papasakojo savo žmonėms, ką jam 
Dievas pranešė sapne. Abimelekas, pasišaukęs Abraomą, 
apkaltino jį, dėl Saros paėmimo bausmė grėsė visai šaliai. 
Dėl karalių, vadų dažnai nukenčia visas kraštas. 
Abraomo pasiteisinimas buvo — jis manęs, kad čia 
žmonės netiki Dievą ir jį užmuš dėl jo gražios žmonos. Jis 
net pasakė, kad juodu su Sara susitarė meluoti, kai jam 
Dievas įsakė išvykti iš savo gimtinės. Čia Abraomas ir 
Sara parodomi visą laiką nepasitikį Dievu; jie manė, kad 
visi žmonės yra niekšai. 

Kas gi yra žmogus? Kas tikintis žmogus? Jei Dievo 
malonė jo nelaiko, tai jis, žmogus yra tikrai niekšas; 
Dievo malonė didinga. Dievas įsakė Abraomui melstis už 
Abimeleką. Abraomas meldėsi. Dievas išklausė maldą. 
Abimelekas leido Abraomui gyventi savame krašte ir 
davė jam daug dovanų, kaip atpildą už Sarą. Taip pagal 
anų laikų paprotį buvo atstatyta Saros garbė. 


IZAOKO GIMIMAS :21,15 
ISMAELIO IŠSIUNTIMAS: 9-21,---- 

ABRAOMO ĮTAKA KAIMYNAMS 22-34 
vicspais aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo 
„pažadėjęs, 1 M 18,10. 2 Sara pastojo ir, sulaukus žilos 
senatvės, Abraomui pagimdė sūnų, apie kurį Dievas buvo 
kalbėjęs, Žyd 11,11. 3 Abraomas pavadino gimusį sūnų 
Izaoku, 1 M 17,19. 4 Izaokas, pagal Dievo įsakymą, 
aštuonių dienų buvo apipjaustytas, 1 M 17,11-12.5 Tada 
Abraomas buvo šimto metų, I M 17,17; Rom4,19.6 Sara 
tarė: „Dievas man suteikė džiaugsmo, o kitiems — juoko, 
1 M 18.12. 7 Kas būtų tikėjęs, kad Sara maitina kūdikį, 


21,24 98 


pagimdžiusi jį Abraomui sulaukus žilos senatvės?" 


8 Kai vaikas paaugo ir motina jį nustojo maitinti, 
Abraomas tą: dieną iškėlė didelį pokylį. 9 Sara matė 
egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji pagimdė Abraomui, 
erzinantį Izaoką. 10 Ji tarė Abraomui: „Išvaryk šitą 
tarnaitę ir jos sūnų! Jis nebus tėvonis drauge su mano 
sūnumi, Izaoku", Gal 4,30. 11 Šitas žodis labai nepatiko 
Abraomui. 12 Tačiau Dievas tarė Abraomui: ,Nesisielok 
dėl berniuko ir dėl tarnaitės! Visa, ką Sara tau sako, 

“ klausyk jos! Nes per Izaoką favo vardu bus pavadinti 
palikuonys, Rom 9,78; Žyd 11,18. 13 Bet ir tarnaitės 
sūnų padarysiu didelės tautos tėvu, nes jis yra tavo 
palikuonis", 1 M 17,20. 14 Abraomas, atsikėlęs anksti 
rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, 
uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir ją išleido. Ji 
išėjusi klaidžiojo Bersebos dykumoje. 15 Išsibaigus 
vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. 
16 Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstume. Ji sakė: 

„Negaliu matyti mirštantųįų vaiką!“ Paliktas vaikas 
graudžiai verkė. 17 Dievas išgirdo berniuką verkiant, ir 

Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: „Kas tau Hagara? 

Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. 18 Kelkis, imk 

berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį darysiu 
didele tauta!" 19 Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. 

Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką, 20 

Dievas buvo su juo; jis užaugo, gyveno dykumoje, tapo 

šauliu, lankininku. 21 Jis, gyvendamas Parano dykumo- 

je, vedė; jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies, I 

M 163. 

22 Anuo metu Abimelekas ir jo kariuomenės vadas 
Pikolis kalbėjo Abraomui: „Dievas yra su tavimi 
visuomet, 1 M 26,26. 23 Dabar, tad prisiek Dievu, kad 
nekenksi nei man, nei mano vaikams beijų palikuonims, 
o būsi ištikimas, man ir kraštui, kuriame gyveni kaip 
ateivis!" 1 M 20,15. 24 Abraomas atsakė: „Prisiekiu“, 1 
M 2615-18. 


99 2134 


„2$ Tačiau Abraomas priminė Abimelekui šulinį, kurį 
"Abimeleko tarnai buvo pasigrobę. 26 Abimelekas atsakė: 
„Aš.nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš 
nieko apie tai negirdėjau iki šios. dienos". 27 Abraomas 
"davė Abimelekui avių ir raguočių, irjuodu padarė sutartį. 
28. Abraomas paskyrė septynis ėriukus. 29 Abimelekas 
"klausė Abraomo: „Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, 
kuriuos man paskyre??“ 30 Jis atsakė: „Tuos septynis 
ėriūkus turi priimti iš manęs, kaip įrodymą, kad aš 
iškasiau šitą šulinį“.31 Ta vieta buvo pavadinta Berseba, 
nes ten jie abu prisiekė, 1 M 2633. 32 Taip juodu padarė 
sutartį Berseboje. Abimelekas ir jo kariuomenės vadas 
Pikolis sugrįžo į i filistėnų kraštą. 33 Abraomas pasodino 
"tamarisko  mėdį Berseboje ir ten 'šaukėsi Viešpaties, 
"Amžinojo Dievovardo,1 M 128; 124028; Rom 16,26.34 
„Abraomas syvėnė = laiką Mao krašte. 


» 


Isakas seniai. būvo Dievo žadėtas. bė) jo gimimo 
reikėjo ilgai laukti. Ar nepanašu su Jėzumi? Išganytojas 
labai seniai'buyvo pažadėtas, bet Jis gimė tada, kai atėjo 
Dievo paskirtas laikas. Viskas įvyksta tik tada, kai ateina 
Dievo numatytas laikas, o ne tada, kada mes norime. 

Jo vardas tzaokas — Juokas. Šis vardas labai tiko 
jam. Jo gimimu džiaugėsA braomas, 1 M 17,17 juokėsi 
Sara, Ismaelis i ir visi kaimynai. Ypatingai Sara buvo labai 
laimingą jo gimimu. 4 

Izaoko gimimas, žmogiškai galvojant, buvo 
negalimas. Argi, žmogiškai galvojant) Jėzaus Dievo 
Sūnaus, gimimas buvo galimas? Taipgi ar žmogiškai 
imant, gali Šventoji Dvasia veikti žmogų, angelai saugoti 
jį, nusikaltėliui būti atleistos nuodėmės? 

Kokie nuostabūs Viešpaties keliai! Izraelitų. vaikai 
buvo atpratinami nuo motinų 3 metų. 

Kai Ismaelis buvo 15 metų, Izaokas buvo 3 metų. 
Ismaelis buvo grubus, storžievis, = erzino mažą Izaoką, 


21,34 100 


pajuokė jį. Sara tai matė. Jos motiniška širdis negalėjo to 
pakęsti. O gal tai buvojos nujautimas, kad iš šių vaikų kils 
skirtingos tautos? Sara reikalavo iš Abraomo pašalinti 
Hagarą ir Ismaelį. Ką gi Abraomas turėjo daryti? Juk ir 
Ismaelis buvo jo vaikas! Nakties metu Dievas kalbėjo 
Abraomui. Abraomas suprato Dievo kalbą. Dievas 
pasakė Abraomui, kad duotas pažadas bus išpildytas 
Izaokui. Bet Jis laimins ir Ismaelį. iš jo kils didelė tauta. 
Tačiau Abraomas privalo pašalinti iš savo namų vergę 
Hagarą ir jos sūnų Ismaelį. Apaštalas Povilas, Gal4,21- 
31 kalba apie Hagarą ir Sarą palyginimu. 

Abraomas pakluso Viešpačiui, tuojau įvykdė Dievo 
įsakymą. Reikia manyti, kad Abraomas padarė tam tikrą 
planą Hagarai: kur eiti, kur gyventi; parūpino jai 
pragyvenimą. Hagara greit pasimetė tyruose, išleido visus 
išteklius ir atsirado prie Bersebos. Čia yra septyni šuliniai 
— oazės; kur ilgesnį laiką gyveno Abraomas, Izaokas ir 
Jokūbas. 

Hagarai klaidžiojant po tyrus, Ismaelis susirgo. Ji 

"buvo bejėgė jam suteikti pagalbą. Jos motiniška širdis, 
nepernešdama sūnaus kančių, paliko jį po krūmokšniu. 
Verkė motina, o vaikas šaukė. Kai žmogus būna 
beviltiškoj padėtyje, dažnai Dievas padeda. Šiuo atveju 
Dievas siuntė angelą. Tas atvėrė Hagarai akis. Ji pamatė 
visai arti 0azę — šulinį. Angelas taip pat jai pranešė, kad 
iš Ismaelio kils didelė tauta, Dievas laimins jį. Dievas 
rūpinasi visomis tautomis, ne vien išrinktąja tauta. 

Abimelekas ilgą laiką stebėjo Abraomo gyvenimą ir 
priėjo išvados, kad Abraomas, Dievo pranašas, kuris 
kartą jam melavo, yra teisus vyras. Nors jis yra 
svetimšalis, bet ateityje jis gali turėti labai didelę įtaką 
kraštui, tad reikia su juo sudaryti sutartį. Abimelekas su 
savo kariuomenės vadu atvyko pas Abraomą ir pasiūlė 
tartis draugiškai. Abraomas sutiko. 

Šiltuose kraštuose, tyruose, gyvulių augintojams labai 
svarbus vanduo. Abraomo kerdžiai surado tyruose 


101 227 


vandens požeminę gyslą ir iškasė šulinį. Abimeleko. 
kerdžiai pasisavino jį. Abraomas kelis kartus kreipėsi į 
Abimeleką, bet nieko nelaimėjo. Dabar Abraomui buvo 
gera proga sutvarkyti šulinio reikalą. Abimelekas 
apsimetė nieko negirdėjęs ir nežinojęs apie tai iki šios 
dienos. Taip orientiečiai daro, pas juos yra toks įsigyvenęs 
paprotys. Kaip anksčiau Abraomas gėdinosi Abimeleko 
dėl Saros, taip dabar Abimelekas jautėsi dėl šulinio. . 
Abimelekas sutiko atiduoti šulinį Abraomui. Abraomas 
pastatė septynis ėriukus atskirai ir prašė Abimeleką 
priimti juos. Abimelekas vėl apsimetė nesuprantąs, ką tai 
reiškia. O ką tai reiškė? Tai reiškė tą patį, kas mūsų laikais 
reikštų patvirtinti sutartį pas notarą su liudininkais. 
Pagaliau Abimelekas ir su tuo sutiko. Taip Abraomas 
gavo nuosavą šulinį svetimame krašte, pasisodino medį ir 
pasistatė aukurą. Abraomas davė didelę, vertingą dovaną 
Abimelekui. Berseba reiškia — priesaikos septyni šu- 
liniai. 


IZAOKO AUKOJIMAS 22,1-24 

1 Pošitų įvykių Dievas mėgino Abraomą. Jis tarė jam: 
„Abraomai!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!" Žyd 11,17; Jok 1,12. 
2 Tada Jis tarė: „Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį 
myli, ir eik į Morijos šalį; ten aukok jį deginamąja auka 
ant kalno, kurį tau parodysiu!" 2 Ch3,1. 3 Abraomas 
atsikėlė anksti rytą, pasibaiuojo asilą, ir kartu su dviem 
jaunuoliais ir Izaoku iškeliavo. Nuvykę prisiskaldė malkų 
deginamajai aukai ir ėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo 
nurodęs.4 Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą. 
5 Abraomas tarė savo jaunuoliams: „Pasilikite čia su 
asilu, o aš su sūnumi nueisiu ten ir pasimeldę sugrįšime 
pas jus". 6 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, 
uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė 
ugnies ir peilį. Jiems beeinant, 7 Izaokas tarė savo tėvui: 
„Mano tėve!" O tas atsiliepė: „Aš čia, sūnau!" „Štai ugnis 
ir malkos! Bet kur yra avis deginamajai aukai)" — 


2224 102. 

paklausė sūnus. $ Abraomas atsakė: „Dievas. „parūpins 
avį deginamajai aukai, mano sūnau!" Taip juodu ėjo 
toliau. : | 

9 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, 
Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo 
savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. 10 Abraomas, 
paėmęs peilį, ištiesė: šavo ranką žudyti sūnų aukai, Jok 
221. 11 Viešpaties angėlas iš dangaus tarė: ,„Abradmai! 
Abraomai!" Tas atsiliepė: „Aš čia!" 12 „,Nepaliesk savo 
ranka vaiko ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad esi 
dievobaimingas ir nepagailėjai man savo vienintelio 
sūnaus", Jer7,31; Rom8,32. 13 Abraomas, pakėlęs akis, 
pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų 
krūmokšnį. Abraomas paėmė jį ir aukojo deginamąja 
auka savo sūnaus vietoje. 114 Abraomas pavadino tą vietą 
„Viešpats mato". Taip ji dar ir šiandien tebevadinama: 
„Ant kalno kur Viešpats mato“. 

15 Viešpaties angelas antrą kartą ABS iš 
dangaus tarė: 16 „Prisiekiu! — sako Viešpats, — kadangi 
tu nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, Žyd 6,13. 17 Aš 
tave laiminsiu ir dauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus 
tiek kaip dangaus žvaigždžių ir kaip smilčių jūros krante, 
1 M 13,16; 15,5; Žyd 11,12; 1 M 24460. 18 Tavo 
palikuonys užims savo priešų tvirtoves (vartus), ir tavo 
palikuonimis bus laiminamos visos žemės tautos dėl to, 
kad paklausei mano balso", 1 M 12,3; Gal 3,16. 19 
Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie sugrįžo į Bersebą. 

20 Po šitų įvykių Abraomui buvo pranešta: „Milka 
pagimdė sūnų tavo broliui Nakorui:: 1 M 11,29 21 
pirmagimį Uzą ir Busą, sirijiečių tėvą Kemuelį, 22 
Kesedą, Azovą, Pildasą, Jidlafą ir Betuelį. 23 Betuelio 

; duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka - pagimdė 
Abraomo broliui Nakorui, 1 M 24,15. 24 Be to, jo 
sugulovė Reeuma pagimdė Tebą, Gakamą, Takašą ir 
Maką. 


103 22,24. 


Abraomo gyvenime įvyko daug pasikeitimų. Sodoma 
buvo sunaikinta, Ismaelis pašalintas iš namų; su 
Abimeleku reikalai sutvarkyti. Galėjo būti ramus 
gyvenimas. Atrodo, nakties metu Abraomas išgirdo 
Viešpatį šaukiant jo vardą. Abraomas, daug kartų turėjęs 
Viešpaties apsireiškimus, žinojo ir suprato Viešpaties 
kalbą. Abraomas galėjo laukti Viešpaties palaiminimo. 
Viešpats pranešė jam: „Izaoką, savo vienintelį, mylimą 
sūnų aukok man deginamąja auka. Jis temiršta nuo tavo 
rankos." Buvo nurodyta ir vieta, kur jį aukoti. Morijos 
kalnas, kuriame vėliau buvo pastatyta izraelitų šventovė, 
prie Golgotos kalno, kur Jėzus buvo nukryžiuotas. Ką 
Abraomas galvojo ir pergyveno, nepasakyta. Mes galime 
apie tai tik spėlioti. Jis aiškiai suprato jam. skirtą 
Viešpaties įsakymą ir apsisprendė vykdyti jį. Atrodo, kad 
apie tai jis nieko nesakė Sarai. 

Gyvenime yra dalykų, kuriuos turime kiekvienas 
asmeniškai spręsti kitiems nepadedant. Abraomas, 
atsikėlęs anksti, pasiruošė kelionei. Jis ėmė drauge du 
jaunuolius vergus, Izaoką, malkų, ugnies ir peilį. Kelionė 
tęsėsi tris dienas. Ką Abraomas pergyveno!? Po trijų 
kelionės dienų jis pamatė skirtą vietą ir pažino ją. 
Abraomas paliko pakalnėje savo tarnus, kaip Jėzus 
Getsemanėje savo mokinius, išskiriant tris. Kopiant į 
kalną, Izaokas klausinėjo apie auką. Abraomas atsakė, 
kad Dievas pasirinko auką. Abraomas pastatė aukurą ir 
paruošė malkas. Nors nėra parašyta, bet reikia suprasti, 
kad pagaliau Abraomas pasakė Izaokui: „Viešpats tave 
pasirinko auka". Kaip viskas vyko, neparašyta. Atrodo, 
kad Izaokas sutiko būti auka ir leidosi surišamas. 
Abraomas dažnai glamonėjo mažą Izaoką. Dabar 


"paskutinį kartą jo rankos palietė berniuką. Kai atėjo 


laikas aukoti Izaoką, paskutinę minutę prieš mirtį, 
Dievas per angelą sulaikė Abraomo ranką. 

Dažnai pamoksluose girdime palyginant Izaoką su 
Jėzumi. Dievas nesulaikė Jėzaus, leido Jam mirti, tapti | 


2315 104 


tikra auka, 17.53. 

Abraomas bandymą išlaikė; Viešpats jam viską buvo 
pažadėjęs. Dabar Jis dar kartą patvirtino pažadus 
priesaika. Visi pažadai susilieja Jėzuje Kristuje. 


SAROS MIRTIS IR LAIDOTUVĖS .23 1-0 


1 Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. 2 Ji 
mirė Kirjatarboje, Hebrone, Kanaano krašte. Abraomas 
gailėjosi ir liūdėjo Saros. 3 Abraomas kalbėjo hititams: 4 
„Aš esu ateivis ir įnamis. Duokite man žemės kapui 
palaidoti mirusią žmoną", I M 178. 5 Hititai atsakė: 6 
„Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis 
mūsų tarpe. Laidok savo mirusią geriausiame mūsų kape! 
Nė vienas mūsų tau neatsakys kapo ir netrukdys palaidoti 
mirusią žmoną", 1 M 17 8. | 


7 Abraomas atsistojęs nusilenkė hititams, to 
krašto žmonėms, 8 ir toliau kalbėjo: „Jei sutinkate, kad 
palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir 
prašykite už mane Efroną, Zokaro sūnų, 9 kad jis man 
parduotų Makpelos olą, kuri jam priklauso, ir yra jo 
lauko gale! Už pilną kainą jis man ją teparduoda 
nuosavybėn kapinėms. 10 Tuo tarpu Efronas sėdėjo hititų 
tarpe. Hititas Efronas, girdint hititams, atėjusiems prie 
miesto vartų, kalbėjo: 11 „Ne, mano viešpatie, paklausyk 
manęs! Žemę aš tau dovanoju, ir olą, kuri yra joje. Savo 
tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo 
mirusiąją". 12 Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms 13 
ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: ,,Malonėk paklausyti 
manęs: Aš perku žemę. Imk iš manęs pinigus, kad 
galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją". 14 Efronas atsakė 
Abraomui: 15 „Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės 
sklypas vertas keturis šimtus sidabro šekelių; jo kaina 
tebūnie tarp manęs ir tavęs. Eik ir palaidok savo 


105 244 


mirusiąją". 16 Abraomas sutiko su Efronu. Jis atsvėrė 
Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį jis, hititams 
girdint, minėjo. | 

17 Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Makpeloje, į 
rytus nuo Mamrės, visi medžiai lauke, kurie augo 
aplinkui, perėjo 18 Abraomo nuosavybėn matant 
hititams, kurie buvo ten. 19 Abraomas palaidojo savo 
žmoną Sarą Makpelos lauko oloje į rytus nuo Mamrės 
Hebrone, Kanaano šalyje, 20 Tuo būdu sklypas ir ola, 
kuri buvo jame, iš hititų perėjo Abraomo nuosavybėn, 
kapinėms, 1 M 2549-10; 47 30; 49 29; 50,13. 


Ar Sara sirgo ilgesnį laiką ir kaip mirė — nieko 
neminėta. Tik pasakyta, kad mirė. Abraomas apraudojo 
ją ir palaidojo. Tikintys žmonės turi viltį Viešpatyje, bet 
atsiskyrimas visiems sunkus, išspaudžia ašaras. 

Kai Abraomas prašė vietinių gyventojų parduoti jam 
žemės sklypelį kapinėms, jis vadino save ateiviu, įnamiu. 
O vietos gyventojai vadino jį Dievo kunigaikščiu. Kas 
toliau pasakyta apie norą dovanoti Abraomui kapinėms 
vietą, yra tik rytiečių paprotys, prekyboje, jie taip derisi. 
Vienas mano pažįstamas Jeruzalėje, važiavęs vežiku 
paklausė, kiek jis turi sumokėti. V ežikas atsakė: „Nieko 
nereikia, aš jus pavėžinau veltui". Šis padėkojęs ėjo šalin. 
Vežikas labai susijaudinęs sušuko: „Ar jūs man nieko 
nenoritę dovanoti!?" 


IZAOKUI PARENKA ŽMONĄ, JO VEDYBOS 24,1-67 
1 Abraomas paseno, sulaukęs žilos senatvės. V iešpats 
laimino jį, 1 M 122; Ps 112,2-3. 2 Abraomas tarė savo 
namų seniausiam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam 
priklausė: ,,Dėk savo ranką po mano šlaunimi, 1 M 47 29 
3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties Dievo vardu, kad 
nerinksi žmonos manosūnui iš kananitų dukterų, kurių | 
tarpe gyvenu, 1 M 28,1; 2 M 34,16 4 bet vyksi į mano 


2449 106 


kraštą, pas'mano giinines, ir ten parinksi žmoną mano 
sūnui Izaokui/* 5 Tarnas jam atsakė: „O gal ta moteris 
nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu 
sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?“ 6 
Abraomas jam tarė: „Nedrįsk grąžinti mano sūnaus! 7 
Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo 
namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: 
„Tavo palikuonims duosiu šį kraštą". Jis siųs savo angelą 
pirma tavęs, surasti žmoną mano sūnui, 1 M 12,1-7. 8 O 
"jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito 
įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!" 9 
| Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo 
: Abraomo šlaunies ir jam prisiekė. 

10 Tarnas ėmė dešimt kupranugarių savo valdovo, 

geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į 
Mezopotamiją, į Nakoro miestą, 1 M 1131;2743. II 
Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie 
vandens šulinio, kur ateiną vandens sėmėjos. 12 Jis 
- meldėsi: „Viešpatie, mano valdovo Abraomo, Dieve, 
leisk šiandien įvykti, ko atkeliavau ir tuo parodyk savo 
malonę mano valdovui Abraomui! 13 Miesto gyventojų 
dukterims ateinant vandens semti, atsistosiu prie vandens 
šaltinio. 14 Jei mergaitė, kuriai asakysiu: „Palenk, prašau, 
savo ąsotį ir leisk man atsigerti", atsakys: „Gerk! Aširtavo 
kupranugarius pagirdysiu', tebūnie ji ta, kurią paskyrei 
savo tarnui, Izaokui; iš to suprasiu, kad parodei malonę 
mano valdovui" 

15 Jam dar "nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, duktė 
Betuelio, Milkos sūnaus, Abraomo brolio Nakoro 
„žmonos, nešina ąsočiu ant peties, 1 M 22,23. 16 Mergaitė 
buvo labai graži, joks vyras nebuvo jos pažinęs. Ji, 
nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo 
aukštyn. 17,Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: „Duok 
man truputį vandėns atsigerti iš savo ąsočio!“ 18 Ji 
atsakė: „Gerk, mano viešpatie!"* Skubiai nuleidusi ąsotį 


sau ant rankos, davė jam gerti. 19 Jam atsigėrus, ji tarė: 


107 . 2437 


„Ir tavo kupranugarius pagirdysiu". 20 Skubiai išpylusi 
savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio; ji pagirdėvisus jo 


„ kupranugarius. 21 Tuo tarpu jis tylomis ją stebėjo, 


norėdamas patirti, ar Viešpats buvo padaręs jo kelionę 


„sėkmingą. 


22 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę 
kaktos sagtį, sveriančią pusę šekęlio, ir dvi apyrankes, 


"sveriančias dešimtį aukso šekelių 23 ir klausė: „Kieno 


duktė „es? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos 
pernakvoti?" 24 Ji atsakė: „Aš esu Betuelio duktė, Milkos 
sūnaus Nakoro anūkė." 25 Ji tęsė: „Šiaudų pašaro pas 
mus daug, taip pat ir vietos nakvynei". 26 Vyras nusilenkė 
ir garbino Viešpatį: 27 „Tebūnie garbinamas Viečpats, 
mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir 
ištikimas mano valdovui ir atvedė mane tikru keliu į 
mano valdovo giminių namus!" 

28 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas 
atsitiko. 29 Rebeka turėjo brolį, vardu Laboną. 30 Jis, 
pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs 
sesers Rebekos žodžius: ,Taip kalbėjo tas vyras, 
nuskubėjo pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių 
prie šulinio, 31 ir jam tarė: „Ateik pas mus, Viešpaties 
palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš prirengiau butą ir vietą 
kupranugariams." 32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo 
namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei 
pašaro jiems, ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams 
kojoms nuplauti. 33 Prieš pradedant valgyti, jis tarė: ,Aš 
nevalgysiu, kol nepasakysiu savo reikalo," Labonas tarė: 
„Sakyk!“ | 

34 Jis tarė: ,,Aš esu Abraomo tarnas. 35 Viešpats labai 
laimino mano valdovą. Jis tapo didžiu; jam davė avių ir 
raguočių, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, 
kupranugarių ir asilų. 36 Mano valdovo žmona Sara 
senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, ir tas jam atidavė 
visa, ką turėjo. 37 Mano valdovas mane prisaikdino: 
„Nerink mano sūnui žmonos iš kananitų dukterų, kurių 


2453 108 


šalyje gyvenu, 38 bet vyk į mano tėvo namus, pas mano 
gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną'. 39 Tada 
atsakiau savo valdovui: „O gal ta moteris nesutiks keliauti 
su manimi“ 40 Bet jis man tarė: „Viešpats, kurio 
akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys 
tavo kelionę sėkmingą, kai tu rinksi mano sūnui žmoną iš 
mano giminės ir iš mano tėvo namų, 1 M 17,1. 41 Jeigu 
tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi 
laisvas nuo priesaikos. 

42 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ,Viešpatie, 
mano valdovo Abraomo Dieve, jei vedei mane tikru 
keliu, 43 atsistosiu prie šito vandens šaltinio. Jei ta 
mergaitė, kuriai atėjus semti vandens, tarsiu: „Duok man 
truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio, 44 atsakys: „Gerk 
ir tavo kupranugarius pagirdysiu', ji tebūnie ta moteris, 
kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui". 45 Man dar 
nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties, ir, 
nusileidusi prie šaltinio, sėmė. Tada jai tariau: „Duok man 
gerti" 46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: 
„Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!' Aš gėriau, o 
ji ir kupranugarius pagirdė. 47 Po to paklausiau: „Kieno 
tu duktė?" Ji atsakė: „Esu Betuelio duktė, Nakoro sūnaus, 
Milkos anūkė/ Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir 
uždėjau apyrankes ant jos rankų. 48 Nusilenkęs garbinau 
Viešpatį ir gyriau mano valdovo Abraomo Dievą, kuris 
mane atvedė tuo kelių, kur radau mano valdovo 
giminaičio dukterį jo sūnui. 49 Taigi dabar, jei norite 
parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, 
pareikškite, o jei ne, praneškite man, kad žinočiau ką 
toliau daryti." 

50 Tada Labonas ir Betuelis atsakė: „Tai Viešpaties 
valia. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti. 51 Štai, 
Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūnie ji 
žmona tavo valdovo sūnaus“. 

52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas parpuolė 
kniūpščias prieš Viešpatį. 53 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir 


109 2467 


auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; beto, 
jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai. 54 Jie 
valgė, gėrė ir pernakvojo. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: 
„Leiskite man vykti pas mano valdovą." 55 Jos brolis ir 
motina prašė: ,„Tepasilieka Rebeka pas mus kurį laiką, 
bent dešimčiai dienų, po to išleisime.* 56 Jis atsakė: 
„Netrukdykite manęs; Viešpats laimino kelionę. Leiskite 
man grįžti pas savo valdovą.“ 57 Namiškiai tarė: 
„Pašaukime mergaitę ir jos pačios paklauskime." 58 
Pašaukę Rebeką, klausė: „Ar nori vykti su šiuo vyru?" Ji 
atsakė: „Taip, vyksiu". 59 Tada jie išlydėjo Rebeką, jos 
auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus. 60 Atsisveikindami jie 
laimino ją: „Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių 
motina; tavo palikuonys tevaldo priešų miestų vartus!" 1 
M 22,17. 61 Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant 
kupranugarių, sekdamos tą vyrą. 

62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Gyvojo ir 
Matančiojo šulinio (Jis gyveno pietų krašte), 1 M 16,14; 
25,11. 63 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką melstis. 
Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. 64 
Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario 65 
ir klausė tarną: „Kas tas vyras, kuris ten eina per lauką?" 
Tarnas atsakė: ,,Jis yra mano valdovas!" Tada ji 
apsigaubė šydu. 66 Tarnas pargrįžęs papasakojo Izaokui 
viską, kas įvyko. 67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo 
motinos palapinę; jis pamilo ją ir vedė. Taip Izaokas 
surado nusiraminimą jo motinai mirus, 1 M 32,2. 


Aprašymas yra aiškus ir išsamus, nieko netrūksta. 
Abraomo įtaka buvo didelė visiems: krašto gyventojams, 
savo žmonėms ir sūnui. Tarnas tikėjo savo šeimininko 
Dievą. Abraomo rūpestis buvo, kad sūnus Izaokas vestų 
žmoną iš savo giminaičių, kurie gyveno toli. Vietiniai 
gyventojai garbino dievaičius, Abraomo giminė privalėjo 
garbinti tik apsireiškusį Dievą. 


2511 110 


Anais laikais labai dažnai tėvai parinkdavo vaikams 
žmoną ir vyrą, Abraomas pasitarė su savo užvaizdu apie 
sūnaus vedybas — žmoną. Užvaizdas prisiekė daryti visą, 
ką jam Abraomas įsakė. 

Ilga kelionė į Urą tik paminėta, bet susitikimas su 
Rebeka plačiai aprašytas. Abraomo tarnas meldė Dievą 
parinkti jaunąją. Į maldą Dievas tuojau atsakė. Buvo 
aiškus Dievo vedimas; susitikimas su Rebeka, jos broliu, 
tėvais, Kelionę baigiant, Rebeka pastebėjo vyrą lauke, 
. Užvaizdas pasakė jai, kad jis yra Izaokas. Izaokas lauke 
meditavo — meldėsi. Rebeka, pagal krašto paprotį, 
mandagiai ir tinkamai sutiko Izaoką. Vestuvių iškilmės 
neaprašytos. Izaokas vedė ir pamilo Rebeką. 


ABRAOMO ANTROS VEDYBOS 25,1-46 ABRAOMO 
MIRTIS 710, ISMAELIO PALIKUONYS 11-18, 
REBEKOS VARGAI IR BROLIŲ KOVA DĖL 
PIRMAGIMYSTĖS 19-34 

1 Abraomas dar vedė kitą žmoną, * vardu Ketura.2 Ji 
pagimdė Zimraną, Joksaną, Medaną, Midianą,1sbaką i ir 
Suą. 3 Joksanas turėjo du sūnus: Sebą ir Dodaną. 
Dodeno palikuonys buvo: asiriečiai, letusitai ir laomitai. 
4 Midiano sūnūs buvo; Efas, Eferas, Hanokas, Abidas ir 
Eldas. Visi šitie yra Keturos vaikai. 5 Abraomas atidavė 
visa, ką turėjo, Izaokui. 6 O sugulovių sūnums Abraomas 
davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į Rytų 
šalį, toliau nuo Izaoko. 

7 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt 
penkerius metus. 8 Abraomas mirė sulaukęs žilos 
senatvės. Jis susijungė su savo tauta mirtyje, 1 M 15,15; 
Job 5,26. 9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Ismaelis 
Makpelos oloje, Zoaro sūnaus Efrono hitito lauke, kuris 
buvo į rytus nuo Mamrės. 10 Tą lauką Abraomas buvo 
pirkęs iš hititų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona 
Sara, 1 M 23,16-17. 11 Abraomui mirus, Dievas laimino 
jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Gyvojo ir Matančiojo | 


111 sb 


šulinio, 1 M 24,62. 

12 Šitie yra palikuonys Ismaelio, Abraomo sūnaus, 
kurį Hagara egiptietė, Saros tarnaitė, pagimdė 
Abraomui, 1 M 21,18. 13 Čia jų vardai, kaip jie buvo 
vadinami savo giminėse: Ismaelio pirmagimis Nebajotas 
ir: Kedaras, Adbelis, Mibsamas, 14 Mismas, Dumas, 
Masas, 15 Hadadas, Temas, Jeturas, Nafis ir Kedemas, 16 
— dvylikos kunigaikščių giminės, 1 M 17 20, 17 Ismaelis 
“ *gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir 

nuėjo pas savo tautiečius, 18 Ismaelio palikuonys gyveno 
nuo Havilos iki Suro, į rytus nuo Egipto, Asirijos link, Ji 16 
tarpusavyje nesugyveno, 

19 Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko istorija, 
Abraomas turėjo sūnų Izaoką. 20 Izaokas, turėdamas 
keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, dukterį Betuelio 
siriečio iš Mezopotamijos, Labono seserį. 21 Izaokas 
meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga, Viešpats. 
išklausė jo maldą ir jo žmona Rebeka pastojo.22 Pajutusi 

"judesį viduje, ji tarė: „Jei taip yra, kam gi aš gyvenu?" Ji 
tada nuėjo Viešpaties pasiklausti. 23 Viešpats jai tarė: 
„Dvi tautos yra tavyje, dvi giminės gims ir persiskirs; 
viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus 
jaunesniajam" 1 M 2729: Mal 12; Rom9,10-12. 24 
Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai. 25 Pirmasis buvo 
visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu. 26 Jo brolis 
gimdamas laikėsi Ezavo kulriies; jį pavadino Jokūbu. Tuo 
laiku Izaokas buvo šešiasdešimt metų. 

27 Berniukams užaugus, Ezavas tapo medžiotoju. Jis 
mėgo laukus, o Jokūbas buvo ramus, mėgo gyventi 
namuose. 28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes jis mėgo jo 
sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą. 


2534 . 112 


29, Kartą Jokūbui verdant viralą, Ezavas parėjo iš 
lauko visiškai nuvargęs. 30 Ezavas tarė Jokūbui: ,,(Duok 
man tavo raudonojo viralo, nes aš esu visiškai nusilpęs!" 
Todėl jį praminė Edomu. 31 Jokūbas sakė: „Parduok 
man savo pirmagimio teisę!" 32 Ezavas tarė: ,Aš mirštu; 
ką gi man padės pirmagimystė?" 33 Jokūbas tęsė: 
„Prisiek man!" Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo 
pirmagimio teisę, 1 M27 36; Žyd 12,16. 34 Tada Jokūbas 
davė Ezavui duonos ir viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs 
išėjo. Ezavas nevertino savo pirmagimystės. 


Po Saros mirties Abraomas dar gyveno 38 metus. 
Abraomas pasiliko dalį turto sau, o visą kitą — perdavė 
Izaokui. Visi palaimos pažadai teko Izaokui. Abraomas, 
visa sutvarkęs, vedė K eturą ir susilaukė6 sūnų. Abraomui 
buvo pažadėta, kad iš jo kils tautos, ne vien tik izraelitų 
tauta. Išjo kiekvieno sūnaus kilo atskira tauta. Abraomas 
išsiuntė savo sūnus gyventi toliau nuo Izaoko. Izaoko 
palikuonys neturėjo susimaišyti su kitais. Ar Abraomas 
turėjo daugiau sugulovių po Hagaros, nėra pasakyta. 
Abraomo laikais visur buvo įsigyvenusi daugpatystė, 
paremta valstybės įstatymu, Hamurabio kodeksu. Iš 
tikrųjų tas neturėjo taip būti. 

Abraomo gyvenimas po Saros mirties aprašytas labai 
trumpai. Nieko nėra sakoma apie Dievo apsireiškimus 
jam. Visi Dievo pažadai ir palaima buvo įvykdyta Izaoke. 
Abraomas gyveno Kanaano krašte 100 metų. Jis mirė 175 
metų amžiaus ir buvo palaidotas Makpelos: oloje. 
Laidotuves tvarkė Izaokas ir Ismaelis. Kai kas tvirtina, 
kad Izaokas susitaikė su Ismaeliu. Gal juodu iš viso 
nesipyko, tik jų motinos nesugyveno? 

„Jis nuėjo pas savo tautiečius“, arba ,,buvo 
suvalytas". Anais laikais, ir dar ilgą laiką po to nebuvo 
aišku, ką tas reiškė. Sadukiejai Jėzaus laikais aiškino, kad 

. Jokio prisikėlimo nebus ir protėvių dvasios( vėlės) gyvena 


113 2534 


kažkur dausose. Jėzus jau iš Mozės knygų išskaitė, kad 
prisikėlimas bus, Dievas yra gyvųjų Dievas. Jie(sadukie- 
ja) klysta ir nepažįsta Dievo galios. Pomirtinis 
gyvenimas yra ir kūnų prisikėlimas bus. 

Ismaelis buvo Abraomo sūnus. Jam buvo duotas 
pažadas, kad jo palikuonys bus skaitlingi. Ismaelis 
susilaukė 12 sūnų, iš jų kilo 12 kunigaikščių, giminių 
vadų. Hebrajų kalboje pasakyta — sėdėjo jiems ant 
nosies. Tas rodo, kad jų tarpe vyko kovos. Iki šių dienų 
izraelitai kovoja su arabais. 

Rebeka ir Izaokas dvidešimt metų išgyveno vedę, bet 
nesusilaukė vaikų. Kiekviena moteris nori susilaukti 
vaiko, o anais laikais buvo skaitoma Dievo bausme 
neturėti vaikų, ir didelė gėda — pažeminimas. Pagaliau 
Dievas išklausė maldą — Rebeka pastojo. Ji jautė vaikų 
grūmimąsi savyje; buvo labai nerami, net nebenorėjo 
gyventi. Ji meldėsi, tarėsi su Dievu. Nepasakyta kaip, bet 
ji gavo aiškų atsakymą, kad ji pagimdys du berniukus. Iš 
jų kils dvi tautos; vyresnysis tarnaus jaunesniajam. 

Jaunesnysis įgys pirmagimio dalį ir Dievo palaimos 
pažadus. Vyresnysis, paveldėdavo dvigubą dalį palikimo 
ir, tėvui mirus, užimdavo šeimoje jo vietą. Pirmasis gimė 
rudai gauruotas ir buvo pramintas Ęzavu. Antrasis gimė 
laikydamasis brolio kulnies ir buvo pavadintas Jokūbu. 

Kai kas mato čia predestinaciją, Dievo paskyrimą iš 
anksto. Čia nėra joks Dievo paskyrimas, tik Dievo 
žinojimas, kaip elgsis gimę vaikai ir užaugę jaunuoliai, 
Izaokas mėgo Ezavą, o Rebeka — Jokūbą. Atrodo, kad 
Ezavas mažai vertino pirmagimystę ir Dievo palaimos 
pažadus, o Jokūbas tą labai vertino ir dėjo pastangas 
išgauti pirmagimio teisę iš savo brolio Ezavo, kas jam ir 
pavyko. 


26,15 114 


IZAOKO VARGAI: BADAS 26,16 PAVOJUS DĖL 
ŽMONOS GROŽIO 7-11, KAIMYNAI SKRIAUDŽIA 
12-22, DIEVAS APSIREIŠKIA 23-33, EZAVO 
ŽMONOS 34-35 

1 Šalyje vėl kilo badas, kaip anksčiau Abraomo 
laikais. Izaokas nuvyko pas filistėnų karalių Abimeleką į 
Gerarą, I M 12,10;20,2. 2 Tenjam pasirodė Viešpats ir 
tarė: ,,Neik į Egiptą! Gyvenk šalyje, kurią tau nurodysiu! 
3 Būk ateivis toje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu 
tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu tas šalis ir 
ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui, L | 
M 12,7;22,16. 4 Aš dauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus 
tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas tas 
šalis. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės 
tautos, 1 M 15,5; 123 5 nes Abraomas paklausė mano 
balso ir laikėsi mano įsakymų, nuostatų ir nurodymų." 

, 6 Izaokas pasiliko Geraroje. 7 Tos vietos vyrams, 

teiraujantis apie jo žmoną, jis kalbėjo: ,,Ji mano sesuo", 
nes jis bijojo sakyti: „Ji mano žmona“, kad tos vietos 
vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos grožio.8 Pagyvenus ten 
ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistėnų karalius Abimelekas, 
žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką glamonėjantį savo 
žmoną Rebeką, Pat 5,18. 9 Abimelekas pasišaukė Izaoką 
ir tarė: ,„Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl man sakei: 
„Ji mano sesuo? * Izaokas jam atsakė: „Bijojau, kad 
nereikėtų dėl jos mirti" 1 M 12,19; 20,10. 10 Tada 
Abimelekas tarė: „Kodėl mums tai darei? Juk kas nors 
galėjo pamilti tavo žmoną ir tu būtum apkaltinęs mus!" 
11 Abimelekas įspėjo visą tautą: „Kas palies šitą vyrą arjo 
žmoną, bus baudžiamas mirtimi." 

12 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą 
derlių, nes V iešpats jį laimino, Pat 10,22. 13 Taip žmogus 
pralobo; jo turtas augo, ir jis tapo labai turtingas. 14 Jis 
turėjo daug gyvulių ir didelį skaičių darbininkų, todėl jam 
pavydėjo filistėnai. 15 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo 

. tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistėnai užvertė 


115 2633 


žemėmis, 1 M 21,25. 16 Abimelekas įsakė Izaokui: 
„Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis 
už must“ 

17 Izaokas išvyko į Geraros slėnį, pasistatė stovyklą ir 
ten gyveno. 18 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos 
Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistėnai, Abraomui 
mirus, buvo užvertę. Jis juos vadino tais pačiais vardais, 
kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. 19 Izaoko tarnai 
kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. 20 Geraros 
piemenys ginčijosi su Izaoko pienienimis: ,,„Mums 
priklauso vanduo!" Jis pavadino tą šulinį Eseku (vaidu). 
21 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir vėl dėl to 
susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna(priešingumas). 22 Iš ten 
jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginči- 
jo. Jis Jį pavadino Rekobotu, ir tarė: ,,Dabar mums 
Viešpats suteikė plačią erdvę; galėsime plėstis šalyje." 23 
Iš ten jis persikėlė į Bersebą. 24 Tą naktį pasirodė jam 
Viešpats ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. 
Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo 
laiminsiu tave bei dauginsiu tavo palikuonis." 25 Izaokas 
čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo; čia jis 
ištiesė savo palapinę. Jo tarnai čia iškasė šulinį. 

26 Abimelekas iš Geraros atvyko pas jį su savo draugu 
Akuzatu ir kariuomenės vadu Pikoliu, 1 M 21,22. 27 
Izaokas paklausė: „Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs 
ir mane išvarėte!“ 28 Jie atsakė: „Mes aiškiai matome, 
kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ,Tarkimės, 
padarykime sutartį!? 29 Nesielk su mumis piktai, juk ir 
mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir 
išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!" 30 
Izaokas iškėlė jiems pokylį; jie valgė ir gėrė. 31 Atsikėlę 
anksti rytą, jie sudarė sutartį. Po to Izaokas juos išleido; 
| jie išvyko ramūs. 32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję 
"pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, kurį jie pavadino 
Siba. 33 Todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas 
Berseba, 1 M 2131. 


2635 116 


34 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė 
Berio hitito dukterį Juditą ir Elono dukterį Basematą, 1 
M 36,2-3. 35 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą. 


Žmonių gyvenime daug kas kartojasi. Abraomo 
laikais krašte buvo badas. Jis palietė ne tik Abraomą, bet 
ir Izaoką su Jokūbu. Abraomas, bado spaudžiamas, vyko 
į Egiptą, nes ten buvo derlinga Nilo upės lyguma. Izaokas 
irgi manė išsigelbėti nuo bado Egipto krašte, bet Dievas 
jam apsireiškė ir įsakė likti vietoje. Vėliau Jokūbui Dievas 
liepė vy' iį Egiptą. Dievo numatyti keliai buvo skirtingi. 
Dievas 1za0kui prižadėjo teikti pagalbą dėl jo tėvo 
Abraomo tikėjimo. Vaikus dažnai lydi tėvų palaima. 

Izaokas apsistojo Geraroje. Vietos įstatymai svetim- 
taučių teisių negynė. Vietiniai gyventojai galėjo juos 
skriausti. Izaokas susirūpino kaip Abraomas dėl gražios 
savo žmonos. Vietiniai gyventojai gali jį nužudyti, jo 
žmoną vesti ir turtą pasisavinti; dėl to nė lapė nesulos. 
Izaokas griebėsi melo. Jis sakė, kad žmona yra jo sesuo. 
Vietos karalius atsitiktinai pastebėjo, kad Rebeka yra 
Izaoko žmona. Jis apkaltino Izaoką melu ir įspėjo jį, kad 
jis, taip elgdamasis, gali užtraukti nelaimę — Dievo 
bausmę visam kraštui. Karalius suteikė Izaokui, svetim- 
taučiui, vietinių gyventojų teises — kas jį skriaus, bus 
baudžiamas mirtimi. Karaliaus vardas Abimelekas, tas 
pats kaip Abraomo laikais, bet asmuc buvo tikrai kitas, 
nes tai buvo praėję apie šimtas metų. 

Izaokas pasinaudojo jam suteikta apsauga; dirbo 
žemę, sėjo, gavo labai gerą derlių. Vietinių gyventojų 
tarpe kilo pavydas. Karalius duoto apsaugos įstatymo 
Izaokui neatšaukė, bet įsakė jam pasitraukti iš krašto. 

„ Seniau buvo sudaryta sutartis su Abraomu, kad jų 
palikuonys gyvens taikoje. Dabar vietiniai gyventojai 
norėjo visus Abraomo pėdsakus išnaikinti. Jie užkasė 
Abraomo iškastus šulinius ir sulygino juos su žeme. 


1/ 2710 


Izaokas atkasė Abraomo iškastus šulinius ir dar naujų 
iškasė. Vietos gyventojai tvirtino, kad vanduo yra jų. 
Izaokas keliavo toliau iki rado ramią vietelę, kur 
šykštuoliai nebevargino jo. Kelionė, persikėlimas iš 
vienos vietos į kitą su dideliu žmonių būriu, gyvuliais ir 
manta buvo labai varginanti. Izaokas atvyko į Bersebą, 
anksčiau gyventą vietą. Čia Dievas vėl apsireiškė jam ir 
pažadėjo palaimą. Izaokas tikėjo Viešpatį ir garbino Jį. 

Geraros karalius pastebėjo, kad Viešpats laimina 
svetimtautį Izaoką; Dievas yra galybė, prieš ją reikia 
lenktis. Jis, atvykęs pas Izaoką, prašė sudaryti sandorą — 
sutartį. Izaokas sutiko. 

Ezavas vedė dvi kananites žmonas; tuo jis įrodė, kad 
jis nėra subrendęs dvasiniai. Jam nerūpėjo Dievo pažadai 
tėvams ir įsakymas nevesti žmonos iš vietinių gyventojų. 
Jo žmonos labai apkartino Rebekos ir Izaoko gyvenimą. 


IZAOKO IR REBEKOS VARGAI, IZAOKAS 
LAIMINA SŪNUS [27,1 46 

1 Izaokas paseno ir jo akys taip aptemo, kad jis 
nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir 
tarė jam: „„Mano sūnau“. Tas atsiliepė: „Aš čia". 2 „Aš 
jau pasenau; nežinau savo mirties dienos. 3 Imk savo 
medžioklės įrankius, saidoką ir lanką, ir, išėjęs į lauką, 
sumedžiok ką nors. 4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, 
atnešk jį man, kad valgyčiau ir, prieš mirdamas, tave 
palaiminčiau!* Žyd 11,20. 

5 Rebeka girdėjo, Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. 
Taigi, Ezavui išėjus į lauką medžioti, 6 Rebeka tarė savo 
sūnui Jokūbui: „Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui 
Ezavui: 7 ,Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad 
pavalgęs, prieš mirdamas, tave palaiminčiau Viešpaties 
akivaizdoje'. 8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano 
patarimo, ką tau sakysiu: 9 Eik ir išrink iš kaimenės du 
geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo 
mėgiamą valgį; 10 tu jį įneši tėvui, kad jis, prieš mirdamas, 


2728 118 


tave palaimintų." 11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai 
Rebekai: „Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o 
mano — ne, 1 M25,25.12 Ojei mano tėvas mane palytės, 
tada pasirodysiu kaip apgavikas; taip užsitrauksiu 
prakeikimą — ne palaiminimą." 13 Tačiau motina jam 
atsakė: Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik 
klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!" 14 Taigi, jis 
nuėjęs, atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, 
kurį mėgo tėvas. 15 Tada Rebeka, paėmusi savo 
vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie 
buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą, 16 o 
ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir 
kaklą. 17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos, savo 
sūnui Jokūbui. 

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: ,,„Mano tėve!'" O 


„ tas atsiliepė: „Aš čia." „Kas tu esi, mano sūnau)" 19 
Jokūbas atsakė: „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. 


Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėskis ir valgyk, ką 
sumedžiojau, ir pavalgęs palaimink mane!" 20 Izaokas 
paklausė: „Kaipgi, sūnau, galėjai taip greitai viską 
padaryt?“ Tas atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė 
man laimės". 21 Izaokas tarė Jokūbui: „Priartėk, kad 
paliesčiau tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau,; ar tu tikrai esi 
mano sūnus Ezavas." 22 Jokūbas priartėjo prie savo tėvo. 
Tas, jį palietęs, tarė: „Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo". 
23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos, kaip jo 
brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą. 24 Tėvas 
vėl klausė: ,„Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?" Tas 
atsiliepė: „Taip, esu". 25 Izaokas tarė: „„Atnešk valgį, ką 
sumedžiojai, ir tave palaiminsiu." Jokūbas atnešė jam 
maistą ir vyno. 26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: 
„Priartėk ir pabučiuok mane, sūnau!" 27 Jis priartėjęs 
pabučiavo jį, o tėvas, suuodęs Ezavo drabužių kvapą, 
laimindamas jį, tarė: „Jaučiu mano sūnaus laukų kvapą, 
kurį palaimino Viešpats. 28 Tau Dievas teduoda dangaus 
rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno! 29 


119 2743 


Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! 
Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo 
motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūnie prakeiktas, o kas 
tave laimintų, tebūnie palaimintas!“ 1 M 2523; 123. 
30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą irjam tik išėjus nuo 
savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės. 31 
Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: „Kelkis, 
tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad 
mane palaimintum!" 32 Bet Izaokas klausė: „Kas tu es?" 
Šis atsakė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis, Ezavas". 
33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: „Kas gi 
buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį?! 
Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus 
palaimintas!" Žyd 12,17. 34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo 
žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti: , „Mano 
tėve, palaimink ir mane!" 35 Bet tėvas atsakė: „Tavo 
brolis klasta gavo tavo palaiminimą." 36 Ezavas tarė: 
„Teisingai jį pavadino Jokūbu (apgavikas). Juk jis jau du 
kartus apgavo mane: gavo mano pirmagimio teisę ir štai 
dabar — mano palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai 
palaiminimo?" 1 M 25.26-33. 37 Izaokas atsakė Ezavui: 
„Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius jam 
tarnais; javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi begaliu duoti 
tau, mano sūnau?* 38 Ezavas tarė tėvui: „Tėve, ar tik 
vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!" Ezavas labai 
graudžiai verkė. 39 Jo tėvas Izaokas atsakė: ,,„Tu neturėsi 
derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. 40 
Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis 
laikas, kada nusikratysi ir numesi jo jungą," 2 Kar8,20. 
41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ezavas 
galvojo: „Tėvui mirus, užmušiu savo brolį Jokūbą!" 42 
Rebekai buvo pranešta jos vyresniojo sūnaus Ezavo 
sumanymas. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų 
Jokūbą ir tarė: „Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau, 
nori užmušti tave. 43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk 


27A6 120 


manęs! Bėk pas mano brolį Laboną į Haraną, 1 M 24,10 
44 ir gyvenk pas jį kol atsileis tavo brolio įtūžimas, 45 kol 
tavo brolio rūstybė aprims ir jis pamirš, ką jam padarei! 
Po to aš nusiųsiu ką nors, kurie tave pargabens. Kodėl 
turėčiau jūsų netekti abiejų tuo pačiu metu?“ 

46 Rebeka tarė Izaokui: ,,Man įgriso mano gyvenimas 
dėl hititų dukterų ( marčių). Jei dar ir Jokūbas ves hititę, 
tai kam man begyventi?" 1 M Z6,34-35. 


Kas čia aprašyta, matoma, kad visa blogybė prasidėjo 
iš to, kai tėvai skirtingai mylėjo vaikus: Rebeką — 
Jokūbą, o Izaokas — Ezavą. Izaokas žinojo, kad Dievas 
pasirinko Jokūbą palaimos pažadų nešėju, o vis tik jis 
norėjo palaimą perduoti Ezavui. Izaokas, pasenęs ir 
apakęs, laukė mirties. Perduoti sūnui Dievo žadėtą 
palaimą, kuri teks visoms tautoms, buvo didelė garbė. 
Tokį svarbų aktą reikėjo atlikti labai iškilmingai, visiems 
kartu meldžiantis. Bet Izaokas nutarė tai atlikti vienas, 
atsigaivinęs mėgiamu maistu. Rebeka, tai sužinojus, dėjo . 
visas pastangas, kad palaima tektų Jokūbui, jos mylimam 
sūnui, kuriam Dievas ir buvo pažadėjęs tą palaimą. Abu 
jie tikėjo Dievą ir Jo pažadus. Bet kaip siekė to? Izaokas 
nekreipė dėmesio į Dievo įsakymą, žmonos ir šeimos 
draugystę, 0 Rebeka nesibaidė apgaulės, melo, 
prakeikimo, sūnaus įtraukimo į blogį. Jokūbas pradžioje 
bijojo dalyvauti tame sąmoksle, bet buvo motinos 
prikalbėtas ir dalyvavo meluodamas tėvui ir net Dievo 
vardą piktžodžiaudamas. Ezavas nevertino nei pir- 
magimystės, nei Dievo palaimos pažadų. Bet dabar jis 
norėjo tą palaimą gauti. Kai nepavyko gauti, jis šaukė, 
rėkė, degė kerštu. | 

Izaokas visgi vertino Dievo pažadus, nesišvaistė su 
jais ir nebandė jų pakeisti. Jis žinojo, kad pasakytas 
"palaiminimas yra tik vienas ir, kas pasakyta Dievo 


121 28 0 | 


akivaizdoje (iškilmingai), to reikia laikytis. 

Ezavas apsisprendė nužudyti Jokūbą, tėvui mirus. 
Rebeka sužinojo tai; ji neteks abiejų sūnų: vieną nužudys 
brolis, o žudytoją — keršytojas. Ji buvo motina abiejų, jai 
rūpėjo ir vienas ir antras. 

Šį aprašymą skaitydami, privalome pasimokyti 
nedaryti tų klaidų, kurias darė kiti. Nežiūrint žmonių 
silpnybių, klaidų ir net piktos valios, Dievas randa kelius 
įvykdyti savo valią, teikti žmonėms palaimą ir panaudoti 
žmonių ydas geram tikslui. Šventojo Rašto didybė yra ta, 
kad Jis neslepia klaidų aukšto rango žmonių, o Todo tik 
Dievą, Jo malonę, meilę, atleidimą. . 


IZAOKAS PATARIA JOKŪBUI VYKTI PAS 

ERESNo 28,19 DIEVAS APSIREIŠKIA JOKŪBUI 
10- 22 

1 Izaokas pasišaukė J okūbą, palaimino jį ir jam įsakė: 
„Neimk žmonos iš kananitų giminės, 1 M 243. 2 Vykį 
Mezopotamiją, į tavo motinos Betuelio namus, ir iš tavo 
dėdės Labono dukterų pasirink žmoną, | M 22,23;24 29 
3 o Visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave 
vaisingą, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų! 4 Jis tesuteikia 
tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad 
paveldėtum Dievo pažadėtąją šalį" I M 12,2. 5 Izaokas 
išleido Jokūbą. Tas išvyko į Mezopotamiją pas Laboną, 
Betuelio siriečio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos 
brolį. 

6 Ezavas patyrė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį 
išsiuntė į Mezopotamiją žmonos pasirinkti. Išleisdamas 
jam įsakė: „„Nesirink žmonos iš kananitų dukterų." 7 
Jokūbas paklausė savo tėvų ir išvyko į Mezopotamiją. 8 
Ezavas įsitikino, kad kananitės nepatinka jo tėvui 
Izaokui. 9 Tada Esavas, nuėjęs pas Ismaelį, be savo 
turimųjų žmonų, dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus 
Ismaelio dukterį, Nebajoto seserį, 1 M 2634;25 3. 

10 Jokūbas, išvykęs iš Bersebos, "keliavo į Haraną. 11 


28,22 122 


Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė 
jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių 
akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė. 12 Jis sapnavo 
kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, 
o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn, Jn1 51. 
13 Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: „Aš esu 
Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, 
ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims, 1 M 12,7. 
14 O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į 
vakarus ir į rytus, į žiemius ir į pietus; per tave ir tavo 
palikuonius bus palaimintos visos žemės giminės! 1 M 
13,16; 12,3. 15 Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu ir 
lydėsiu visur; tave vėl parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu 
tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs." 16 Jokūbas, 
pabudęs iš miego, tarė: „Tikrai Viešpats yra šioje vietoje, 
o aš to nežinojau!“ 17 Jis nusigandęs tarė: „Kokia 
ypatinga šita vieta! Čia Dievo namai — dangaus vartai!" 
2M35. 

18 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį 
buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė 
aliejaus ant jo. 19 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau ji 
vadinosi Luza, 1 M 35,14-15. 20 Jokūbas padarė įžadą: 
„Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame 
kelyje ir duos man duoros valgyti ir drabužių apsivilkti; 
21 jei sveikas sugrįšiu į savo tėvo namus, ir garbinsiu 
Viešpatį savo Dievą, 22 tai šitas akmuo kurį pastačiau 
paminklu taps Dievo namais. Tada duosiu Tau pilną 
dešimtinę iš viso, ką man suteiksi, 1 M 35,1-7. 


Rebeka labai susirūpino. Ji prašė Izaoką, kad jis 
prikalbėtų Jokūbą vykti pasjos brolį. Laboną. Su Ezavo 
žmonomis negalėjo sugyventi nei Rebeka, nei Izaokas. 
Rebeka norėjo išsiųsti Jokūbą į jos tėvynę dėl jam 
gresiančio pavojaus iš Ezavo pusės ir, kad Jokūbas ten 
susirastų žmoną. Izaokas sutiko tai padaryti. Pasišaukęs 


123 2910 


Jokūbą, priminė jo pašaukimą, Dievo pažadus jam ir 
įsakė vykti į motinos tėviškę; ten ir žmoną susirasti. 
Jokūbas paklausė ir iškeliavo. 

Ezavas suprato, kad tėvai nėpatenkinti jo 
kananitėmis žmonomis. Jis, bandydamas pagerinti 
santykius, vedė dar Abraomo sūnaus Ismaelio dukterį. 

Jokūbas vyko į jam svetimą, nežinomą kraštą. Jis 
buvo išsiųstas iš tėviškės, gyvenimo ateitis nežinoma. 
Beeidamas jis pavargo ir, saulei nusileidus, lauke 
nakvojo. Jį slėgė nusikaltimas ir nežinoma ateitis. Sapne 
jam apsireiškė Dievas; davė suprasti, kad jis ne užmirštas. 
Jis saugos ir laimins jį, suteiks jam Abraomui žadėtą 
palaimą. Jokūbas išsigando. Dievo šventa artybė labai 
dažnai gąsdina žmogų. Jokūbas, atgavęs jėgas, pasiryžo 
daryti įžadus, tikėti Dievą. 


JOKŪBO TARNYBA LABONO NAMUOSE IR 
VEDYBOS 29,135 

1 Jokūbas keliaudamas nuvyko į "rytiečių šalį. 2 Jis 
pastebėjo šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to 
šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo 
užristas didelis akmuo. 3 Suvarius visas bandas atrisdavo 
tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis;; po to 
vėl užrisdavo tą akmenį. | 

4 Jokūbas klausė: „Broliai, iš kur jūs esate?" Tie 
atsakė: „Iš Harano". 5 Jis vėl klausė: „Ar pažįstate 
Laboną, Nakoro sūnų?" Jie atsakė: ,,Pažįstame".6 ,,Kaip 
jam sekasi?“ Tie atsakė: „Gerai. Štai, jo duktė Rachelė 
ateina su avimis!" Jokūbas tarė: 7 „Dar anksti, ne laikas 
suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!" 8 Bet jie 
atsakė: „Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą 
akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis." 

9 Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su avimis, 
kurios priklausė jos tėvui, ji buvo piemenė. 10 Jokūbas 
pamatęs Rachelę, savo dėdės Labono dukterį, ir savo 
dėdės Labono avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio 


2931 124 
"angos ir pagirdė avis. 11 Po to Jokūbas sveikindamas 
pabučiavo Rachelę ir pravirko. 12 Jokūbas pasisakė jai 
esąs jos tėvo seserėnas, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi 
pranešė tėvui. 

13"Labonas išgirdęs žinią apie savo seserėną Jokūbą, 
atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į 
savo namus. O tas išpasakojo Labonui visus nuotykius. 
14 Labonas jam tarė: „Tikrai tu esi mano artimas 
giminaitis!" Jis išbuvo pas jį visą mėnesį. 

15 Kartą Labonas tarė Jokūbui: „Ar dėl to, kad esi 
mano seserėnas, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, 
kuo tau atlyginti?" 16 Labonas turėjo dvi dukteris: 
vyresnioji Leja, ojaunesnioji Rachelė. 17 Lejos akys buvo 
silpnos, o Rachelė buvo graži. 18 Jokūbas buvo pamilęs 
Rachelę; jis tad tarė: ,,Aš tau tarnausiu septynerius metus 
už jaunesniąją dukterį Rachelę." 19 Labonas atsakė: 
„Mieliau aš ją duosiu tau, negu kitam. Lik pas mane!" 20 
Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi 
jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. 

21 Po to Jokūbas tarė Labonui: ,,Duok man savo 
dukterį už žmoną, nes jau atitarnavau už ją!" 22 Labonas 
sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą. 23 
Vakare jis įvedė savo dukterį Leją pas jį. 24 Labonas davė 
Lejai savo tarnaitę Zilpą. 25 Rytui išaušus, pasirodė, kad 
tai buvo Leja. Tada jis tarė Labonui: „Ką man padarei! 

"Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai“26 
Labonas atsakė: ,,Mūsų krašte nėra tokio papročio, kad 
išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. 27 Atšvęsk šią 
vestuvių savaitę, po to duosiu tau ir Rachelę, jef tarnausi 
dar kitus septynerius metus!" 28 Jokūbas sutiko. Tada 
Labonas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną. 29 
Labonas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilą. 30 Jis 
vedė ir Rachelę, kurią jis mylėjo labiau už Leją; ir tarnavo 
dar kitus septynerius metus, 3M 18,18 Ž 

31 „Viešpats, matydamas, kad Jokūbas Lejos nemylė- 
jo, padarė ją vaisingą, o Rachelę — nevaisinga. 32 Leja. 


125 29 35 


pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Ji 
galvojo: „Viešpats atsižvelgė į mano paniekinimą; dabar 
mane mylės mano vyras.“ 33 Ji pagimdė kitą sūnų: 
„Viešpats atsižvelgė, kad manęs nemyli, ir davė man dar 
šitą." Ji pavadino jį Simeonu. 34 Po to ji vėl pagimdė 
sūnų ir tarė: „Pagaliau mano vyras įvertins mane, nes aš 
jam pagimdžiau tris sūnus." Todėl ji pavadino jį „Leviu. 
35 Pagimdžiusi ketvirtą sūnų, ji tarė: „Dabar šlovinsiu 
Viešpatį." Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi 
gimdžiusi. 

Po nakties poilsio ir sapno Jokūbas tęsė kelionę. 
Apie pietus Jokūbas atėjo prie šulinio ir kalbėjo su ten 
esančiais piemenimis. Iš jų jis sužinojo, kad pasiekė 
kelionės tikslą — dėdės Labono gyvenamą vietą. Ten jis 
sutiko net irjo dukterį, atėjusią prie šulinio su avių banda. 
Jokūbas buvo tvirtas vyras; jis vienas pajėgė nuristi 
akmenį nuo šulinio angos, ką piemenys tik visi galėjo 
padaryti. Jokūbui labai patiko Rachelė; jie pamilo vienas 
antrą. Pasisveikinimas su Rachele ir dėde Labonu buvo 
labai jaudinantis. Po mėnesio svečiavimosi, Jokūbas 
sutiko tarnauti Labonui 7 metus už Rachelę. Praėjus 
septyneriems metams, Labonas davė Jokūbui ne Rachelę, 
bet Leją. Rytų kraštų moterys dėvi ant veido gaubtus. 
Jokūbas nepastebėjo iki ryto, kad jam buvo atvesta ne 
Rachelė, o Leja. Jokūbas kaltino Laboną apgavyste. 
Labonas pasiteisino, kad jų krašte pirmiau išleidžiama 
vyresnioji duktė, o tik vėliau jaunesnioji. Labonas pasiūlė 
Jokūbui ir Rachelę. Tėvas pats siūlė daugpatystę. 
Jokūbas skaudžiai pergyveno tą apgavystę, bet prisiminė, 
ką jis padarė neapgalvojęs savo broliui. Dėl daugpatystės 
tuojau pasireiškė vargas ir kančios Jokūbo šeimoje. Leja 
daug kentėjo ir tą išreiškė vaikų vardais. Leja tikėjo 
Dievą. Dievas leido iš jos vaikų palikuonių kilti Jėzui ir 
Izraelio kunigų giminei. Naujajame Testamente Jėžus ir 
apaštalai aiškiai pasisakė už vienpatystę. 


3020 126 


JOKŪBAS PAS LABONĄ 30,143 

1 Rachelė, matydama kad ji nevaisinga, pavydėjo 
savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: „Aš noriu turėti savo 
vaikų, kitaip aš mirsiu!" 2 Jokūbas, supykęs ant Rachelės, 
tarė: „Ar aš galiu atstoti Dievą, kuris tau vaikų 
neduoda?“ Ps1273. 3 Tada ji tarė: „Štai mano tarnaitė 
Bila. Imk ją, kad ji pagimdytų man vaikų," 1 M 162.4Ji 
davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilą. 5 Bila pagimdė 
Jokūbui sūnų. 6 Tada Rachelė tarė: „Dievas apgynė 
mano teisę, išklausydamas mano maldą ir duodamas man 
sūnų." Todėl ji pavadino jį Danu.7 Rachelės tarnaitė Bila 
pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Tada Rachelė tarė: 
„Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir 
nugalėjau." Ir ji pavadino jį Neftaliu. 

9 Leja, patyrusi negalinti daugiau gimdyti, davė 
Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną, 1 M 2935. 10 
Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. 11 Tada Leja tarė: 
„Laimė!“ Irji pavadino jį Gadu. 12 Vėliau Zilpa pagimdė 
Jokūbui antrą sūnų. 13 Tada Leja tarė: „Aš laimingoji! 
Juk mergaitės vadins mane laiminga." Ir ji pavadino jį 
Aseru. 

14 Kviečių pjūtis metu, Rubenas išėjęs rado 
mandragorų ir jas parnešė savo motinai Lejai. Tada 
Rachelė tarė Lejai: ,, Duok mantų mandragorų": 15 Betji 
atsakė: „Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti 
ir mano sūnaus mandragorus?? Rachelė tarė: „Tegul jis 
šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus man- 
dragorus" 16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Leja 
išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu eisi pas mane, nes aš tave 
gavau už mano sūnaus mandragorus." Taip jis praleido su 
ja tą naktį. 17 Dievas išklausė Leją; ji pagimdė Jokūbui 
penktąjį sūnų. 18 Tada Leja tarė: „Dievas man atlygino, 
nes aš daviau tarnaitę savo vyrui“. Ji pavadino jį 
Isacharu. 19 Leja vėl pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų. 20 
Tada Leja tarė: „Dievas apdovanojo mane puikia 


127 3036 


dovana; dabar gal aš būsiu artimesnė vyrui, nes aš jam 
pagimdžiau šešis: sūnus." Irji praminė jį Zabulonu.21 Po 
to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina. 

22 Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė 
vaisingą, 1 Sam i ,19. 23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: „Dievas 
grąžino man garbę," Iz4,1; Lk 1,25. 24 Ji pavadino jį 
Juozapu, sakydama: ,,Viešpats teduoda man dar kitą 
sūnų!" 

25 Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė 
Labonui: „Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį! 26 
Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau 
tarnavau. Tu juk žinai kaip ištikimai tau tarnavau!" 1 M 
2920-30. 27 Labonas jam tarė: „Džiaugiuosi tavo 
tarnyba. Aš patyriau, klausdamas žynius, kad Viešpats 
laimino mane dėl tavęs, 1 M 39 5. 28 Nustatyk tu pats sau 
algą, ir aš ją mielai mokėsiu!" 29 Jokūbas atsakė: „Tu 
pats žinai, kaip tau tarnavau; mano rūpesčiu padidėjo 
tavo gyvulių skaičius.30 Juk buvo maža banda, prieš man 
atvykstant, bet dabar taip padaugėjo, nes Viešpats tave 
laimino. O dabar ar ne laikas man rūpintis savo 
šeimyna?" 31 Labonas tarė: „Ką turiu tau duot?" 
Jokūbas atsakė: „Tau nieko nereikia man duoti Jei 
sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu tavo kaimenę: 
32 šiandien pereisiu visas tavo avių bandas, išskirdamas iš 
jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir veislinį aviną, ir 
kas lopiniuota bei dėmėta ir ožkų tarpe, tebūnie mano 
atlyginimas. 33 O sąžiningumą patirsi, atėjęs pažiūrėti 
mano užmokesnio. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota 
ožkų ir avių tarpe, tebūnie kaip mano pavogta!" 34 
Labonas atsakė: „Sutinku. Tūbenie, kaip sakai!" 35 Ir 
Jokūbas atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus 
lopiniuotus ir dėmėtus; visus gyvulius vienos spalvos 
atidavė savo sūnums. 36 Labonas nustatė, kad tarp jo ir 
Jokūbo ganyklų būtų trijų dieny atstumas. Jokibas ganė 
Labono likusią kaimenę. 


30 43 128 


37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų 
lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur 
žievė buvo, būtų balta. 38 Jis tas lazdeles sudėjo į lovius, į 
girdomuosius vandens latakus, kur avys ateidavo gerti. 
Atėję gerti, imdavo poruotis. 39 Taip avys poruodavosi, 
žiūrėdamos į lazdeles; jos vesdavo dryžiuotus, dėmėtus ir 
lopiniuotus ėriukus.40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis 
sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labono avys matytų 
jas. Jis laikė savo bandas atskirai, nesuleisdavo su 
Labono bandomis.41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, 
Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai 
matytų jas ir poruotųsi. 42 Silpnesniems gyvuliams 
poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi, silpnesnieji 
teko Labonui, o stipresnieji Jokūbui. 43 Taip Jokūbas 
nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, 
avių, kupranugarių ir asilų, 1 M 12,16. 


Mūsų laikais šis aprašymas yra svetimas mums. Anais 
laikais žmonės ilgėjosi didelių šeimų, vaikus skaitė Dievo 
palaima. Anais laikais caugpatystė buvo plačiai 
praktikuojama; tarnaičių (vergių) vaikai buvo skaitomi 
šeimininkės vaikais. Mes aiškiai matome kokie vargai, 
pavydas, kančios kilo iš daugpatystės, net ir tarp seserų. 

Kas yra mandragorai, tikrai nežinoma. Kai kas mano, 
kad jų žiedai davė labai stiprų ir malonų kvapą, o vaisiai 
buvo labai skanūs. Kiti vėl teigia, kad to augalo vaisiai 
skatina vaisingumą. 

Šventasis Raštas pasakoja apie žmones kokie jie 
buvo, neslepia jų ydų, nusikaltimų, apgaulės. Tačiau 
Dievas tokius žmones panaudojo, saugojo, laimino. 

Praėjus 14 metų, Jokūbas norėjo grįžti į savo tėvynę. 
Labonas matė ir per žynius patyrė, kad Dievas jį laimina 
dėl Jokūbo. Žyniavimas ir spiritizmas nėra vien tik 
vaizduotės padarinys, bet ir tam tikra apgaulė, veikiant 


129 31,10 


demonams. Labonas labai norėjo palaikyti Jokūbą savo 
tarnyboje. Jokūbas sutiko tarnauti už dėmėtas bei 
lopiniuotas avis ir ožkas. Žinovai sako, kad toje šalyje 
avys yra baltos, o ožkos — juodos; margų retai pasitaiko. 
Labonas trynė rankas iš džiaugsmo dėl tokios menkos 
Jokūbo algos. Tuojau atskyrė margas avis ir ožkas nuo 
baltųjų ir juodųjų, net trijų dienų atstumu laikė vienas 
nuo kitų „kad ateityje visai nesimaišytų. Tas nuotolis 
vėliau palengvino Jokūbui pabėgti nuo Labono. Jokūbas 
turėjo patyrimo paveikti gyvulius, kad vestų margus arba 
vienos spalvos ėriukus. Jis panaudojo. tą patirtį savo 
naudai. Jis mokėjo apgauti savo dėdę Laboną geriau negu 
jį Labonas. Jokūbas net sugebėjo stipresnius gyvulius 
parinkti savo algai, o Labonui palikti silpesniuosius. 


ĮTAMPA TARP JOKŪBO IR LABONO 31 1-18. 
JOKŪBAS IŠVYKSTA 19-55 

1 Jokūbas girdėjo Labono sūnus kalbant: „Jokūbas 
pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Išto įsigijo visą 
šitą turtą," 1 M 30235. 2 Beto, Jokūbas pastebėjo, kad 
Labonas jo atžvilgiu nebebuvo toks pat, kaip anksčiau. 3 
Viešpats tarė Jokūbui: „„Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. 
Aš būsiu su tavimi!" 1 M 28,15. 4 Jokūbas pasišaukė 
Rachelę ir Leją į lauką prie savo bandos 5 ir joms tarė: 
„Aš matau, kad jūsų tėvo veidas man nebėra toks pat, 
kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi, 1 
M 26,24. 6 Jūs pačios žinote, kaip visomis savo jėgomis“ 
tarnavau jūsų tėvui. 7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir 
dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas 
neleido jam manęs skriausti. 8 Jei jis sakė: ,„Dėmėtieji 
tebūnie tavo atlyginimas“, visos ožkos ir avys vedė 
dėmėtus. O jei jis sakė: ,,Dryžiuotieji tebūnie tavo 
atlyginimas", visos avys ir ožkos vedė dryžiuotus, 1 M 
3032-39. 9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man 
atidavė. 10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad 


3128 130 


dryžiuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių. 11 Tada 
Dievo angelas sapne man tarė: „Jokūbai!!' Aš atsiliepiau: 
„Aš čia!" 12 Jis tarė; „Žiūrėk, visi dryžiuoti, dėmėti ir kerši 
patinai eina prie patelių: Aš mačiau visa, ką Labonas tau 
darė. 13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens 
paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į 
savo gimting!' * 1 M 2818-22. 14 Tada Rachelė ir Leja 
kalbėjo: ,,Ar mums dar yra dalies tėvo namuose? 15 Argi 
mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir 
gautus pinigus už mus naudojo sau, 1 M 29,18-27. 16 Iš 
tikrųjų, visas lobis, kurį Dievas atėmė iš mūsų tėvo, 
priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi, dabar daryk 
visa, ką Dievas tau įsakė." 

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir 
žmonas, 18 nusivarė visus savo gyvulius ir visą savo 
mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mezopotamijoje, pas savo 
tėvą Izaoką į Kanaano šalį. 19 Labonas tuo metu kirpo 
avis. Tada Rachelė pavogė namų dievukus, kurie 
priklausė jos tėvui. 20 Jokūbas apgavo sirietį Laboną; 
nieko nesakęs, pabėgo. 21 Jis pasiėmė viską, kas jam 
priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną. 

22 Trečią dieną Labonui pranešė, kad Jokūbas 
pabėgo. 23 Tada, Labonas, pasiėmęs savo giminaičius, 
vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne. 24 
Dievas sapne pasirodė siriečiui Labonui ir tarė: 
„Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai" 1 M203;Pat 
1677. 

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai 
Labonas jį pasivijo. Labonas su savo giminaičiais taip pat 
pasistatė palapinę Gileado kalnyne 26 ir tarė Jokūbui: 
„Kodėl taip pasielgei, slaptai išsivarydamas mano 
dukteris kaip karo belaisves?! 27 Kodėl slapčia pabėgai ir 
mane apvogeū Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs 
tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir kanklėmis. 28 
Dabar neleidai man pabučiuoti anūkų ir dukterų. Tu 


131 3144 


pasielgei netinkamai. 29 Aš galėčiau tau pekenkti, bet 
tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: „Saugokis, nekalbėk 
su Jokūbu šiurkščiai! 30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvų 
namų, bet kodėl pavogei mano dievukus?" 31 Jokūbas 
atsakė Labonui: ,,Pabėgau bijodamas, kad prievarta 
neatimtum iš manęs savo dukterų. 32 O dėl vagystės, tai, 
pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje 
peržiūrėk ir, kas tavo, pasiimk.* Jokūbas nežinojo, kad 
Rachelė buvo pavogusi dievukus. 

33 Labonas patikrino Jokūbo, Lejos ir abiejų 
tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis įėjo į 
Rachelės palapinę. 34 Bet Rachelė dievukus buvo 
paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. 
Labonas iškrėtė visą palapinę, bet nerado. 35 Ji tarė savo 
tėvui: ,,Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes 
turiu savo periodą". Jis rūpestingai ieškojo, bet dievukų 
nerado. 

36 Jokūbas supyko ir barė Laboną: „Kuo nusikaltau, 
kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi 37 ir 
iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo lobio? 
Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie 
išsprendžia mudviejų nesusipratimą! 38 Dvidešimt metų 
aš. pas. tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo 
bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau. 39 Kas 
žvėrių sudraskyta, nenešiau tau, aš pats turėjau atlyginti 
nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną 
ar naktį, 2 M 22,11-12. 40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį 
šaltį ir akių nesudėjau. 41 Dabar jau dvidešimt metų, kai 
tavo namuose: tau tarnavau keturiolika metų už dukteris 
ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano 
atlyginimą! 1 M 29,2030; 30 31-32. 42 Jei mano tėvo 
Dievas, Abraomo ir Izaoko Dievas nebūtų buvęs su 
manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis 
rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir 
praėjusią naktį sudraudė tave." 


3155 132 


43 Labonas atsakė Jokūbui: „Dukterys yra mano 
dukterys, anūkai — mano anūkai, banda — mano banda, 
ir visa, ką matai, man priklauso. O savo dukterims ir jų 
vaikams ką galiu šiandien daryt? 44 Dabar, eikš, 
susitaikykime!" 45 Jokūbas tada suradęs akmenį, pastatė 
paminklą, 1 M 2822. 46 Po to, Jokūbas liepė savo 
giminaičiams: „Surinkite akmenų!" Tie surinkę, sukrovė 
ir ant jų valgė.47 Labonas tuos akmenis pavadino Jegar 


Sahaduta, o Jokūbas — Galedu. 48 Labonas tarė: „Šita ' | 


akmenų krūva yra mūsų taikos liudytoja." Todėl ji 
vadinama Galedu, Joz 2227; 2427. 49 Jis sakė: 
„Viešpats tegul seka mane ir tavė, kai būsime vienas nuo 
kito atsiskyrę! 50 Tau nevalia skriausti mano dukterų, nei 
vesti dar daugiau žmonų, nors ir mes nematysime! Dievas 
yra mūsų liudytojas."51 Labonas toliau kalbėjo Jokūbui: 
„Štai, šita akmenų krūva ir šis paminklinis stulpas, kurį 
pastačiau, 52 tebūnie liudytojas: nei man valia pereiti pas 
tave per šitą akmenų krūvą, nei tau valia pereiti pas mane | 
per šitą akmenų krūvą ir šitą paminklinį stulpą su piktu | 
kėslų! 53 Abraomo ir Nakoro Dievas tebūnie teisėjas tarp 
mūsų!" Jokūbas tada prisiekė savo ir Izaoko Dievu, 1 M 
16,5. 54 Jis aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius 
valgyti. Jie valgė ir nakvojo ant kalno. 55 Labonas, 
atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei 
dukteris ir juos palaimino. Atsisveikinęs jis iškeliavo ir 
sugrįžo į savo vietovę. 


Labono sūnums labai nepatiko, kad Jokūbas 
praturtėjo. Jie leido gandus, kad Jokūbas pasisavino jų 
turtą: Labonas irgi žiūrėjo kreivai į Jokūbą. Beto, Dievas 
įsakė Jokūbui grįžti į gimtinę. Jokūbas sukvietė savo 
žmonas tuo reikalu pasitarti. Jo žmonos, Labono 
dukterys, žinojo viską, ką jų tėvas darė. Jos pilnai pritarė 
savo vyrui Jokūbui. 


133 329 


Dievas įsakė Jokūbui grįžti į savo tėviškę. Jokūbas 
paklausė Dievo, bet elgėsi labai žmogiškai. Jis laukė iki 
Labonas išvyko avių kirpti. Avių kirpimas buvo didelis 
darbymetis ir šventė. Jokūbas išvyko nieko nepranešęs 
Labonui. Labonas sužinojo apie Jokūbo išvykimą tik po 
trijų dienų. Išvykdama Rachelė pavogė tėvo dievuką — 
"stabą. Greičiausia tai buvo protėvių dvasioms prisiminti 
“kokia statula. Anais laikais, ir net mūsų dienomis, 
daugelis tiki dievais, kuriuos galima pavogti ir nešioti. 

Labonas pasivijo Jokūbą ir norėjo viską atimti iš jo. 
Bet Dievas perspėjo Laboną elgtis su Jokūbu maloniai. 
Labonas savo kalbose kaltino Jokūbą ir iškėlė savo gerus 
norus. Taip ir mūsų laikais kalba blogos valios žmonės. 
Pagaliau jie nutarė skirtis ir toliau gyventi taikoje. Taikai 
patvirtinti jie pastatė paminklą, tai buvo sukrauta 
akmenų krūva, kartu pavalgė ir atsisveikino. 


JOKŪBO KOVA SU ANGELU 32,1-32' 

1 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai, 
] M28,/12; Ps348. 2 Jis, juos išvydęs, tarė: ,,Tai Dievo 
stovykla!" Ta vieta vadinama Mahanaim. 

3 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo 
brolį Ezavą į Seiro šalį, Edomo kraštan, 1 M 368. 4 Jis 
įsakė jiems taip sakyti valdovui Ezavui: „Taip sako tavo 
tarnas Jokūbas: buvau ateivis pas Laboną ir ten užtrukau 
iki šios dienos. 5 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei 
tarnaičių, ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad prašau jo 
malonės". 

6 Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: „Buvome 
nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis atžygiuoja tavęs pasitikti su 
keturiais šimtais vyrų!" 7 Jokūbas labai išsigando. Jis 
padalino žmones, avis, raguočius bei kupranugarius į du 
būrius 8 ir tarė: ,„Jei Ezavas puls vieną būrį irjį sumuš, tai 
bent likusis išsigelbės" 

9 Jokūbas meldėsi: „Mano tėvo Abraomo ir Izaoko 


31,25 134 


Dieve, Tu Viešpatie, kuris man sakei: „Grįšk į savo šalį pas 
savo gimines, ir Aš tau padėsiu. 10 Aš nevertas visų 
malonių ir ištikimybės, kurią rodei savo tarnui. Aš tik su 
lazda perėjau Jordaną, o dabar esame du būriai, 1 M313- 
13. 11 Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš 
jo bijau, kad nenužudytų mūsų visų! 2 Sam 7,18. 12 Tu 
juk sakei: „Aš tikrai tau padėsiu ir padauginsiu tavo 
palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys — nesuskaičiuo- | 
jam? 13 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje, 1 M 
28,13-14. į 

Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką . 
turėjo: 14 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus 
avių ir dvidešimt avinų, 15 trisdešimt kupranugarių su 
kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, 
dvidešimt asilių ir dešimt asilų. 16 Jis juos atidavė 
tarnams ir išsiuntė, po būrį atskirai, įsakydamas: „Eikite 
pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!" 17 Jis 
nurodinėjo pirmajam: „Kai tave sutiks mano brolis | 
Ezavas, klausdamas: "Kam-tu-priklausa?'" Kur 
ein? Kam priklauso šita banda?" 18 tai atsakyk: „Tavo 
tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui 
Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui? ? 19 Jis nurodinėjo 
antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: 
„Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite, 20 ir 
sakykite: „Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui 
mus'.* Jokūbas galvojo: „Aš jį permaldausiųu dovana, 
kurią siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis 
mane draugiškai sutiks?" 21 Pasiųsta dovana ėjo pirmyn, 
o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje. 

22 Tą pačią naktį jis atsikėlęs paėmė abi žmonas, ahi 
tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą. 23 
Jis perkėlė per upelį visa, ką turėjo. 24 Jokūbas pasiliko 
vienas. Ten jis rungėsi sų vienu vyru iki aušros. 25 
Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė 
Jokūbui į šlaunį. Tuo būdu Jokūbo šlaunies sąnaris 


135 32,32 


nikstelėjo, Oz 124-5. 26 Tada tas vyras tarė: „Paleisk 
mane, nes jau aušta!" Jokūbas atsakė: ,,Nepaleisiu tavęs, 
jei manęs nepalaiminsi!" 27 Tas klausė: „Kuo tu vardu?" 
Jis atsakė: „„Jokūbas“.28 Tada nepažįstamasis tarė: „Tu 
nebesivadinsi Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su 
Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai.? 29 Jokūbas klausė: 
„Pasakyk man savo vardą." Bet tas atsakė: „Kam gi 
klausi mano vardo?" Ir jis jį palaimino, 1 M 35,10. 30 
Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: „Aš regėjau Dievą ir 
išlikau gyvas." Teis 13,17-18; 2 M 33,20. 31 Patekėjo 
saulė, kai jis šlubuodamas paliko Penielį. 32 Todėliki šios 
dienos izraelitai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo 
šlaunis buvo sužeista. 


Daugelis žmonių gyvena savo tėvų tikėjimu. Jie 
patiria tam tikrus Dievo apsireiškimus, dažniausiai 
išgelbėjimus iš įvairių nelaimių. Bet žmogus tampa Dievo 
vaiku tik tada, kai Dievas padaro jį nauju žmogumi. Ar 
nepanašus buvo Jokūbo pergyvenimas? Jis buvo tikinčių 
tėvų sūnus. Kai įvyko apgavystė, jam reikėjo bėgti iš savo 
tėviškės, tai Dievas jam apsireiškė Betelyje. Sapne 
Jokūbas matė laiptus ir lipančius angelus žemyn ir 
aukštyn, ir girdėjo Dievo pažadą jam. Dievas įsakė jam 
grįžti į savo gimtinę, o Laboną įspėjo kalbėti maloniai su 
Jokūbu. 

Atvykus prie pažadėto krašto sienos, Jokūbas pamatė 
angelų stovyklą ir išsigando. Jis praminė tą vietą 
Mahanaim — Dvi stovyklos. Jokūbas labai bijojo savo 
brolio Ezavo. Jis siuntė pasiuntinius pas Ezavą ir iš jų 
sužinojo, kad Ezavas jau ateina jo pasitikti su 400 karių. 
Jokūbui buvo aišku, kad Ezavas-pasitiks jį nedraugiškai. 
Jokūbas suprato, kad išsigelbėjimo nėra. Jei jis bandytų 
bėgti, Ezavas pasivys jį. Priešintis Ezavui irgi nebuvo 
jėgų. Nesant galimybės išsigelbėti iš Ezavo, Jokūbas 


3310 136 


kreipėsi malda į Dievą. Jis prisipažino savo menkumą, 
prašė Dievą gelbėti jį, kaip Jis buvo pažadėjęs. Jokūbas . 
siuntė Ezavui dovanų — 5 būrius įvairių gyvulių. Jis 
priėjo išvados, kad tik Dievas gali išgelbėti. Tad Jokūbas | 
viską perkėlė per Jordano intaką Jabėką į Ezavo pusę ir 
pasitikėjo tik Dievo pagalba. Jokūbas liko vienas nakties 
glūdumoje. Čia įvyko Jokūbo kova su angelu, kaip 
pranašas Oz 124-5 aprašo. Dabartinėje mūsų kalboje 
mes sakytume: čia įvyko Jokūbo atsivertimas. Jokūbas 
net fiziniai palūžo. Jokūbas ir- nugalėtas, sužeistas, 
nepaleido angelo.,Kai jį klausė, koks jo vardas, Jokūbas 
atsakė — Apgavikas. Jam buvo atsakyta: „Nuo dabar 
tavo vardas bus Izraelis — Dievo karžygys“. Jokūbas 
grįžo į tėviškę naujas žmogus, 2 Kor5,17-18. 


EZAVAS SUTINKA JKOKŪBĄ DKAUGIŠKAI 33,1-7 
JOKŪBAS GARBINA DIEVĄ 8-20 

1 Jokūbas pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su 
keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lejos, 
Rachelėsir abiejų tarnaičių: 1 M32,7 2 sustatė tafnaites ir 
jų vaikus pirmoje eilėje, Leją irjos vaikus užjų, o Rachelę 
ir Juozapą paskutinėje eilėje. 3 Jis pats nuėjo pirma jų ir 
septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su 
broNu. 

4 Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir, puolęs jam ant 
"kaklo, bučiavo, — abu verkė. 5 Pamatęs žmonas ir 
vaikus, jis klausė: „Kas šitie“ Tas atsakė: „Vaikai, 
kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną" Ps1273.6 Tada, 
priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė.7 Paskui 
priartėjo Leja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo 

„Juozanas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė. 8 Ezavas toliau 
„klausė:,,Ką reiškia tie būriai, kuriuos sutikau?“ Jis atsakė: 
. „Kad rasčiau savo valdovo malong!'" 1 M 32,1421. 9 
Ezavas atsakė: „Mano broli, aš turiu užtektinai; 
pasilaikyk, ką turi!" 10 Jokūbas tarė: „O, ne! Jei malonę 


137 3320 


radau tavo akyse, tad priimk iš manęs šią dovanėlę. Aš 
matau tavo veido angelišką išraišką, ir tu esi man 
malonus, 2 Sam 14,17. 11 Primk, prašau, mano 
sveikinimo dovaną! Dievas mane laimino, aš visko turiu." 
Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną, 1 Sam 25.27; 
30,26. 

12 Tada Ezavas tarė: Dabar keliaukime, aš keliausiu 
su tavimi!" 13 Bet Jokūbas atsakė: ,,Mano valdovas žino, 
kad vaikai silpnučiai ir, kad avių bei raguočių dalis yra 
jaunikliai; jei juos per'greitai varysime nors vieną dieną, 
jie išgaiš. 14 Mano valdėve, eik pirma savo tarno, o aš 
pamažu toliaujudėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, 
kol nueisiu pas savo valdovą į Sėirą. 

"15 Tada Ezavas sakė: „Leisk man palikti pas tave dalį 
savo žmonių) " Bettas atsakė; „Nereikia! Tik trokštu savo 
valdovo rnalonės!* 16 Ezavas tą dieną grįžo į Seirą, 17 o 
Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o 
gyvuliams pastoges. Todėi pavadino tą vietą Sukotu. 

18 Jokūbas, keliaudamas iš Mezopotamijos, 
laimingai atvyko į Sikemą, kuris yra Kanaano krašte, ir 
apsistojo miesto pakrašty. 19 Sklypą, kuriame pasistatė 
„palapinę, jis nusipirko iš Sikemo tėvo Hamoro sūnų už 
šimtą kesitų, Joz 24,32. 20 Jis ten pastatė aukurą ir jį 
pavadino: „Izraelio Dievo galybė." 1 M 12748. 


Žmogus lieka žmogumi, gyvenimo kova vyksta visą 
laiką. Jokūbas turėjo Dievo pažadą, bet nežinojo kaip tas 
įvyks. Jokūbui buvo pranešta, kad Ezavas atžygiuoja 
prieš jį su400 karių. Jokūbas tą žinojo ir tikėjo ir po kovos 
su angelu nakties metu. Jokūbas pirmoje vietoje statė į 
pavojų save, o toliausiai nuo pavojaus slėpė kas jam 
brangiausia — Rachelę ir Juozapą. Kai sutinkama kas be 
pavojaus, tai rodoma pirmiau kas brangiausia. Koks bus 
susitikimas Ezavo su 400 karių ir. Jokūbo su būriu - 


34,7 138 | 


vaikų Jokūbas ėjo pirmyn be jokios apsaugos. Jis, 
pamatęs Ezavą, suspėjo nusilenkti prieš jį 7 kartus, kaip 
anų laikų pavaldinys prieš savo valdovą. 

Stebuklas įvyko Ezavo širdyje. Ar jis įvyko naktį, ar 
kai pamatė Jokūbą, ar kai palietė Jokūbo kaklą, ne 
svarbu. Jis įvyko: Dievas buvo ir yra širdžių valdovas. Aš 
keletą kartų pergyvenau tokius įvykius. Prieš tai jauti 
labai didelę kovą, netikrumą, o po to — esi žmogus taip 
paveiktas, kad nebegali orientuotis ir kartais net žodžio 
pratarti, kalba tik ašaros. Garbė ir padėka Dievui už tai! 
* „Jie verkė" , tai yra viskas, ką galima pasakyti. Kai Ezavas 
galėjo prakalbėti, jis paklausė: „Kas tie vis?" Jokūbas tik 
galėjo atsakyti: ,,Dievo dovana". Dievo dovana buvo ir 
šis susitikimas. 

Stebuklas įvyko. Ezavas, vietoj žudyti, nori padėti, 
pagelbėti broliui. Jokūbas džiaugiasi, dėkoja. Ezavas 
priima dovaną kaip taikos antspaudą, patvirtinimą. 
Broliai išsiskiria susitaikę. Jokūbas atvyksta prie Sikemo, 
pasistato ten gyvenamą namą ir tvartus gyvuliams — 
Sukota (tvartas). Kova laimėta: su Labonu, Dievu, 
broliu. Jokūbas pasistato aukurą, reiškia padėką ne tik 
Abraomo, Izaoko, bet ir Izraelio (Jokūbo) Dievui. 


JOKŪBO VARGAS SU SAVO VAIKAIS 34131 | 

1 Kartą Lejos duktė Dina išėjo aplankyti tos šalies 
mergaičių, 1 M 3021. 2 Tos šalies kunigaikščio hitito 
Hamoro sūnus Sikemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievar- 
tavo. 3 Jam patiko Jokūbo duktė Dina. Jis pamilo 
mergaitę. 4 Sikemas prašė savo tėvo Hamoro: „Leisk 
man vesti šią mergaitę!" 5 Jokūbas sužinojo, kad Sikemas 
išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie 
gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis. | 

6 Sikemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, 
norėdamas su juo kalbėti dukros reikalu. 7 Jokūbo sūnūs, 


139 2 34,24 


tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie jautėsi labai įžeisti ir pyko, 
nes Sikemas padarė nusikaltimą Izraelyje, neturėdamas 
teisės taip elgtis,5 M 22.21. 8 Hamoras kalbėjosi su jais: 
„Mano sūnus Sikemas labai pamilo jūsų dukterį. Prašau, 
leiskite mano sūnui ją vesti. 9 Susigiminiuokime: duokite 
mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite 10 
Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite, 
laisvai jame gyvenkite ir.pastoviai įsikurkite."' 11 Sikemas 
kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: „O, kad rasčiau malonę | 
jūsų akyse! Ko tik iš manęs reikalausite, duosiu. 12 | 
Nustatykite kainą ir dovaną, aš viską mielai duosiu, ko | 
reikalausite; tik leiskite man vesti mergaitę!" 2 M 22,15. | 

13 Jokūbo sūnūs, galvodami klastingai, kalbėjo tėvui | 
ir jo sūnui Sikemui, kuris buvo išprievartavęs jų seserį .- 
Diną: 14 „Mes negalime priimti šito pasiūlymo — išleisti 
savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų 
mums negarbė ir gėda. 15 Sutiksime su jumis tik šita 
sąlyga, jei jūs kiekvienas būsite apipjaustytas, tapsite kaip 
mes. 16 Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir 
vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta. 
17 Bet, jei mūsų pasiūlymo nepriimsite, pasiimsime savo 
dukterį ir išeisime." 

18 Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sikemui. 19 
Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo 
įsimylėjęs Jokūbo dukterį. Jis buvo žymiausias savo tėvo 
namuose. 20 Hamoras ir jo sūnus Sikemas atėjo prie 
miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams: 21 ,Štie 
žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir 
laisvai verstis mūsų krašte. K raštas juk platus! Jų dukteris 
vesime, 0 savo dukteris leisime tekėti užjų.22 Tik su šita 
sąlyga tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena 
tauta, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys. 23 Jų 
galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. 
Sutikime su jais, kad jie liktų pas mus gyventi!" 24 Visi 
paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sikemo ir įvykdė, kas iš jų 


2 


3431 140 


buvo reikalauta, 1 M 49 5-7. 

25 Trečią dieną, kai pasireiškė skausmai, abu J okūbo 
sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos tikrieji broliai, 
kiekvienas pasiėmė savo kardą ir, slaptai užpuolę miestą, 
išžudė visus vyrus. 26 Jie taip pat nužudė kardu Hamorą 
ir jo sūnų Sikemą; paėmę Diną iš Sikemo namų, išėjo. 27 
Jokūbo sūnūs apiplėšė nužudytųjų namus, atkeršydami 
užsesers išniekinimą.28 Pasiėmę jų avis, raguočius, asilus 
ir visa, kas buvo mieste ir laukuose, 29 vaikus ir žmonas 
išsivedė į nelaisvę. 

30 Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Jūs sugadinote 
mano santykius su kitais. Sukėlėte kananitų ir perizitų 
neapykantą prieš mane. Mūsų labai mažai. Jei jie sukils 

„prieš mane, tada aš ir mano šeima bus sunaikinta." 2 M 
521. 31 Sūnūs atsakė: „Argi jam buvo leista pasielgti su 
mūsų seserimi, kaip su paleistuvė)" 


Jokūbas pažadėtame krašte įsigijo net žemės, namus. 
Atrodė prasidės ramus gyvenimas. Gal Jokūbas ir 
nepastebėjo pavojaus? Kaip ilgai čia gyveno Jokūbas, 
nežinia. Vaikai užaugo, subrendo. Dina panoro 
susipažinti su vietinėmis mergaitėmis. Juk geriausias 
susipažinimas pamaldose arba pokyliuose! Diną pastebė- 

jo vietos vaikinai.Jie elgėsi su ja pagaljų papročius. Vietos 
valdovo sūnus pamilo Diną ir norėjo ją vesti. Jokūbo 
sūnūs dangstėsi religija, bet tikrovėje rengėsi keršyti. 
Vietos gyventojai norėjo pasigrobti Jokūbo šeimos turtą. 
Vieni ir antri kalbėjo labai gražiai, bet ruošėsi apgauti. 
Jokūbo šeimai buvo pavojus susimaišyti su vietiniais 
gyventojais ir paskęsti juose. įvykdžius Jokūbo sūnums 
kerštą, kilo pavojus visai būti sunaikintiems. Dievo valia 
ir įsakymas buvo nesimaišyti su vietiniais. Kadangi 
žmonės nesilaikė Dievo įsakymo, o gal nepastebėjo 
pavojaus, tai atsirado daug vargų ir bėdų. Taip buvo 


141 358 


visais laikais ir dabar. Ketvirtame šimtmetyje 
krikščionybė susimaišė su pagonija, tai buvo tamsieji 
„amžiai. Krikščionys manė, kad jie laimi, kai pagonių 
masės perėjo į krikščionybę. Bet tik dėl to krikščionybė ir 
nutolo nuo Evangelijos esmės. Kiek vargo ir kančių 
reikėjo pergyventi iki reformacija vėl iškėlė Evangelijos 
tiesas: Dėkui Dievui, mūsų laikais Šventasis Raštas yra 
prieinamas visiems, ir jei kas kiek pagalvoja, supranta, 
kad jis yra tikėjimo pagrindas. Bet ar praktiškai gyvenime 
nesilaikoma daugiau bažnytinių dogmų ir nuostatų, negu 
Evangelijos nurodytų tiesų? Tad nekaltinkime Jokūbo ir 
anų laikų žmonių, bet žiūrėkime, ar mes nedarome tų 
pačių klaidų? 


DIEVAS APSIREIŠKIA TOK ŪBUI 35,1-15 
. RACHELĖS MIRTIS 16-29 

1 Dievas tarė Jokūbui: „,Vyk į Betelį ir apsistok ten; 
pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo 
savo brolio Ezavo." 1 M 28,12-19;31 13. 2 Jokūbas įsakė 
visiems saviesiems: ,,Pašalinkite svetimus dievaičius, 
kurie yra jūsų tarpe, apsivalykite ir pakeiskite drabužius! 
1 M 31,19; Joz 2423; 1 Sam7 3. 3 Vykime į Betelį, ten 
pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir 
buvo su manimi kelyje! 1 M 28,15. 4 Jie atidavė Jokūbui 
visus svetimus dievaičius, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o 
Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Sikemo, Joz 2426; 
Teis9 6. 

S Jie iškeliavo. Apylinkių miestai buvo iii išgąsdinti, 
kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų. 6 Taip Jokūbas ir 
visi su juo esantieji žmonės atvyko į Luzą — Bėtelį, kuris 
yra Kanaano šalyje. 7 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą 
pavadino Dievo namais, nes ten jam apsireiškė Dievas, 
kai jis bėgo nuo savo brolio, 1 M 128. 8 Ten mirė 
Debora, Rebekos auklė ir buvo palaidota už Betelio po 
ąžuolu, kurį pavadino Raudos ąžuolu, 1 M 2459. 


3528 142 


9 Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš 
Mezopotamijos, ir, jį palaiminęs, tarė: -:10 „Tavo vardas 
Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu; tavo vardas 
tebūnie Izraelis 1 M 3239. 11 Aš esu Visagalis Dievas. 
Būk vaisingas ir dauginkis: Daug tautų teatsiranda iš 
tavęs; karaliai tekyda iš tavo palikuonių! 1 M17,1;28 34; 
176. 12 Tą šalį, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, po 
tavęs duosiu tavoi palikuonims.“ 13 Tada Dievas 
pasitraukė nuo jo, 1 M 17,22. 14 Jokūbas pastatė 
akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su 
juo, išliejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus. 15 Jokūbas 
pavadino tą vietą Beteliu. 16 Iš Betelio jie keliavo toliau. 
Nepasiekus Efrato, Rachelė gimdė; jos gimdymas buvo 
sunkus. 17 Pribuvėja jai tarė: „Nebijok! Ir šį kartą turėsi 
sūnų" 18 Prieš mirdama, ji pavadino jį — Benoni 
(skausmų sūnus), bet tėvas jį vadino Benjaminu (laimės 
sūnus). 19 Rachelė mirė. Ją palaidojo prie kelio, einančio 
į Efratą — Betliejų, Mik 5,1. 20 Jokūbas pastatė ant jos 
kapo paminklą; tas Rachelės kapo paminklas tebestovi 
iki šios dienos. 

21 Izraelis keliavo saliai ir apsistojęs pasistatė 
palapines anapus Migdal! — Ederio( bandos bokšto), Mik 
48. 22 Izraeliui gyvenant anoje šalyje, Rubenas miegojo 
su savo tėvo sugulove Bila. Izraelis tai sužinojo. 

Jokūbo sūnų buvo dvylika, 1 M 4941. 23 Lejos 
sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, kiti: Simeonas, 
Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas. 24 Rachelės sūnūs: 
Juozapas ir Benjaminas. 25 Rachelės tarnaitės Bilos 
sūnūs: Danas ir Neftalis. 26 Lejos tarnaitės Zilpos sūnūs: 
Gadas ir Aseras. Šitie yra Jokūbo sūnūs, gimę Sirijos 
Mezopotamijoje. 


27 Jokūbas atvyko pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, 
Kirjatarbą — Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo 
ateiviai. 28 Izaokas, sulaukęs šimtą aštuoniasdešimt | 


143 3529 


metų, 29 mirė žiloje senatvėje. Jį palaidojo jo sūnūs 
Ezavas ir Jokūbas, 1 M 258;49 31. 


Dievas apsireiškė Jokūbui ir įsakė vykti į Betelį. 
Atrodo, Dievas kalbėjo Jokūbui ką tai daugiau. Ką 
Viešpats kalbėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, paveikė 
juos asmeniškai. Čia Jokūbas paveiktas kreipėsi į visą 
savo giminę. Jis skatino atsitraukti nuo dievaičių 
garbinimo ir garbinti tik vieną Viešpatį. Tai buvo lyg 
Evangelijos skelbimas. Jokūbo pamokslas tikrai paveikė 
visus. Žmonės sunešė pas Jokūbą dievaičių statulas, 
amuletus, puošmenas. ir visa, kas juos skyrė nuo 
Viešpaties. Gal tie daiktai buvo brangūs, bet jie buvo 
pašalinti ir sunaikinti, užkasti žemėje. Kur tikras 
pabudimas vyksta, ten žmonės pakeičia papročius, rūbus 
ir veiksmus. Pirmoje vietoje turėtų būti minčių 
pakeitimas. Dvasinis pabudimas paveikia visą apylinkę. 
Taip buvo ir čia. Apylinkės gyventojai taip buvo paveikti 
Dievo Dvasios, kad jie nedrįso vytis Jokūbo ir sunaikinti 
jį. Jokūbas atvyko, kaip Dievas jam įsakė, į Betelį ir 
garbino čia Viešpatį; pastatė aukurą. 

Kodėl čia minima Rebekos auklės Deboros mirtis, kai 
tuo tarpu pačios Rebekos mirtis visai nėra paminėta, 
nežinorne. 

Čia minimas Visagalio pakartotinas apsireiškimas ir 
pažadas Jokūbu. Dievo apsireiškimai, ypatingi 
pergyvenimai, yra reikšmingi žmogui. Jokūbas pirmiau 
pastatė Betelyje aukurą, o dabar paminklą. 

Kelionėje, netoli Betliejaus, Rachelė pagimdė Ben- 
jaminą ir mirė. : 

Paminėtas Rubėno nusikaltimas su Bila. Tuo 
Rubenas prarado savo pirmagimystę. 

Jokūbas aplankė savo tėvą Izaoką. Izaokas mirė 
sulaukęs žilos senatvės. Jo zyvenimas buvo ramiausias iš 


36,17 144 


visų patriarchų; jis gyveno ilgiausiai iš jų visų. Ezavas 
žadėjo nužudyti Jokūbą po tėvo mirties. Dabar Ezavas ir 
Jokūbas palaidojo tėvą bendrai ir draugiškai. 


EZAVO PALIKUONYS 36,1 43 

1 Šitie yra Ezavo — Edomo, palikuonys,1 M 25 30.2 
Ezavas vedė žmonas kananites: hitito Elono dukterį Adą, 
hitito Zibeono sūnaus Ano dukterį Olibamą 3 ir 
Basematą, Ismaelio dukterį, Nebajoto seserį, 1 M 289. 4 
Ados sūnus — Elifazas. Basematos sūnus — Reuelis. 5 
Olibamos sūnūs — Jeusas, Jalamas ir Koras. Šitie yra 
Ezavo sūnūs, gimę Kanaano krašte. 

6 Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus 
savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią 
buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, 
pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo. 7 Jų bandos 
buvo per didelės gyventi kartu, o šalis, kurioje jie buvo 
apsistoję, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių. 8 Ezavas 
apsigyveno Seiro kalnyne. 

9 Ezavo — Edomo palikuonys Seiro kalnyne. 10 
Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus Elifazas, 
Ezavo žmonos Basematos sūnus Reuelis. 11 Elifazo 
sūnūs: Temanas, Omaras, Zefas, Gatamas ir Kenazas. 12 
Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė 
Elifazui Amaleką. Jie Ezavo žmonos Ados sūnaičiai. 13 
Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zeras, Samas ir Mizas. Jie 
Ezavo žmonos Basematos sūnaičiai. 14 Ezavo žmonos 
Olibamos Zibeono sūnaus Ano dukters sūnūs: Jeusas, 
Jalamas ir Koras. 

15 Ezavo palikuonių kunigaikščiai. Ezavo pir+ 
magimio. Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Zefas, 
Kenazas, 16 Koras, Gatamas, Amalekas, — Elefazo 
kunigaikščiai Edomo krašte. Jie Ados sūnaičiai.17 Ezavo 
sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zeras, Samas, Mizas, — 
kunigaikščiai. Edomo krašte. Jie Ezavo žmonos 


145 36 43 


Basematos sūnaičiai. 18 Ezavo žmonos Olibamos sūnūs: 
Jėusas, Jalamas ir Koras. Jie Ano dukters Olibamos, 
Ezavo žmonos, kunigaikščiai. 19 Jie yra E Ee 
sūnūs, — tos šalies valdovai. 

20 Horito Seiro sūnūs, Edomo krašto gyventojai: 
Lotanas, Sobalis, Zibeonas, Anas, Disonas, Ezeris ir 
Disanas, 1 M 1446;5 M 2,12. 21 Jie horitų kunigaikščiai, 
Edomo krašte. 22 Lotano vaikai: Horis, Hemanas ir 
Lotano sesuo — Timna. 23 Sobalio sūnūs: Alvanas, 
Manahatas, Ebalis, Sefas ir Onamas.24 Zibeono sūnūs: 
Ajas ir Anas. Anas, beganydamas savo tėvo Zibeono 
asilus, dykumoje rado šiltąsias versmes. 25 Ano vaikai: 
Disonas ir Ano duktė Olibama. 26 Disono sūnūs: 
Hemdanas, Esbanas, Itranas ir Keranas.27 Eserio sūnūs: 
Bilanas, Zavanas ir Akanas. 28 Disano sūnūs: Uzas ir 
Aranas.29 Horitai: Lotanas, Sobalis, Z:/beonas, Anas,30 
Disonas, Ezeris ir Disanas yra horitų kunigaikščiai Seiro 
krašte. 

31 Šitie karaliai valdė Edomo kraštą, kai izraelitai dar 
neturėjo savo kilmės karaliaus.32 Edome karaliumi buvo 
Beoro sūnus Belas; jo miestas vadinosi Dinhabas. 33 
Belui mirus, jo vietą užėmė Zeras, sūnus Jobabo iš 
Bozros. 34 Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Husamas 
iš temanitų šalies. 35 Husamui mirus, sostą paėmė 
 Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midijaną Moabo 
laukuose, ir kurio miestas vadinosi Avitas. 36 Hadadui 
mirus, jo vietą užėmė Samlas iš Masrekos. 37 Samlui 
mirus, karaliavo Saulas iš Rehoboto. 38 Saului mirus, 
sostas atiteko Akboro sūnui Baalhananui. 39 Akboro 
sūnui Baalhananui mirus, jo vietą užėmė Hadaras, jo 
miestas vadinosi Pau. Jo žmona buvo vardų Mehetabelė; 
ji buvo Mezahabo dukters Matredos duktė. 

40 Ezavo kunigaikščių vardai, remiantis jų kilme ir 
vietos pavadinimu: Timnas, Alvas, Jetetas,41 Olibamas, 
Elas, Pinonas, 42 Kenazas, Temanas, Mibzaras, 43 


377 146 


Magdielis, Iramas. Šitie Edomo kunigaikščiai gyveno jų 
nuosavameKkrašte. Ezavas — edomitų protėvis. 


Šiame skyriuje rašyta apie Ezavo palikuonis, bet labai 
suglaustai. Apie Izraelio palikuonius rašyta plačiai, nes 
jie buvo saugotojai Dievo pažadų. Aprašymas apie Ezavą 
rodo, kad Dievas yra visų tautų Viešpats, Jis paskyrė 
Ezavui Seiro kalnyną, 3 M 25. 

Čia minima, kad Ezavo pasitraukimas į Seirą įvyko 
dėl tos pačios priežasties, kaip Loto atsiskyrimas nuo 
Abraomo. Jokūbuo ir Ezavo bandos buvo tokios didelės, 
kad jie negalėjo kartų gyventi, 36 7. 

Ezavo palikuonys progresavo greičiau negu Jokūbo. 
Iš Ezavo palikuonių iškilo kunigaikščiai ir karaliai žymiai 
anksčiau negu iš izraelitų. Pasauliečiai greičiau pasiekia 
ekonominio gerbūvio negu tikintieji. 

Kai kas tvirtina, kad Jobas buvo kilęs iš edomitų. 
36,34 Jobabas skamba panašiai kaip Jobas. 


JOKŪBAS MYLI JUOZAPĄ, BROLIAI PAVYDI IR 
PARDUODA JĮ 37,1-36 

1 Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas 
buvo ateivis. 2 Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas 
septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; gyveno su 
savo tėvo žmonų Bilos ir Zilpos sūnumis. Juozapas 
pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. 3 Izraelis 
mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė 
jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą 
apdarą. 4 Jo broliai, pastebėję kad jų tėvas Juozapą myli 
labiau už visus kitus, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. 

5 Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo 
broliams. Jie tada dar labiau ėmė jo nekęsti. 6 Jis jiems 
tarė: „Pasiklausykite mano sapno: 7 buvome berišą pėdus 


147 3725 


laukuose; mano pėdas atsistojo, o jūsų pėdai sustojo 
aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą." 8 Broliai jam 
atsakė: „Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdyst?" 
Neapykanta tarp brolių augo dėljo sapnų irjo kalbų.9 Jis 
sapnavo dar kitą sapną ir jį papasakojo savo broliams: 
„Sapnavau, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių 
lenkėsi prieš mane." 10 Kai jis papasakojo tą sapną savo 
tėvui, tėvas jį subarė: „Kas tai per sapnas! Nejaugi mes: 
aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki 
žemės prieš tave?" 11 Jo broliai pavyduliavo, bet tėvas 
įsidėmėjo tą sapną. 
12 Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sikemo.13 Tėvas 
tarė Juozapui: „Ar tavo broliai gano prie Sikemo? Eikš, 
aš tave noriu siųsti pas juos!" Jis atsiliepė: ,,Aš čia!" 14 
„Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs 
pranešk man." Taigi, tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono 
slėnio į Sikemą, 1 M 35,27. 15 Vienas vyras sutiko 
beklaidžiojantį Juozapą lauke ir paklausė: „Ko ieškai?" 
16 Jis atsakė: „Ieškau savo brolių. Pasakyk man, kur jie 
gano?" 17 Tas vyras atsakė: „Jie pavarė avis toliau. 
Nugirdau juos kalbant: „Vykime į Dotaną'" Juozapas 
rado savo brolius Dotane. 18 Jie, pamatę jį ateinant, 
klastingai susimokė jį nužudyti. 19 „Štai, ateina mūsų 
sapnuotojas! 20 Dabar užmuškime jį, įraeskime į duobę ir 
sakykime tėvui: ,Plėšrus žvėris jį suėdė; tada 
pamatysime, kas bus iš jo sapnų!" 21 Bet Rubenas, tai 
išgirdęs, norėjo brolį išgelbėti ir tarė: ,,Neatimkime jam 
gyvybės! 1 M 42,22. 22 Nepraliekite kraujo! Įmeskime jįį 
šitą ganykloje esančią duobę, bet nepridėkime prie jo 
rankos!" Jis taip kalbėjo, norėdamas jį gyvą sugrąžinti 
tėvui. 23 Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo 
margąjį apdarą, kurį jis vilkėjo, 24 ir, sugriebę jį, įmetė į 
duobę, kurioje nebuvo vandens, Jer 38 6. 

25 Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė ismaelitų 
karavaną, ateinantį iš Geleado, ir jų kupranugarius, 


3736 148 


nešančius kvepalų, gumos ir miros. Jie traukė į Egiptą.26 
Judas tarė savo broliams: „Ką laimėsime, užmušę savo 
brolį ir susitepę jo krauju? 27 Parduokime jį ismaelitams 
ir mūsų rankos bus nesuteptos. Juk jis mūsų brolis, mūsų 
kraujo giminė!" Broliai paklausė. 28 Einant pro šalį 
midianitams pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, 
pardavė ismaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie jį 
nusivedė į Egiptą, 1 M 25,2. 

29 Rubenas, sugrįžęs prie duobės ir pamatęs, kad 
Juozapo nebėra, perplėšė savo drabužius, 1 M 44,13; 2 
Sam 1,11. 30 Sugrįžęs pas brolius, tarė: „Vaiko nebėra! 
K3 darysiu!" 31 Jie paėmė Juozapo apdarą, papjovę ožį, 

"tą apdarą pamirkė jo kraujuje, 32 pasiuntė jį tėvui ir liepė 
pasakyti: „Štai ką radome. Pažiūrėk, ar tai yra tavo 
sūnaus apdaras?" 33 Jį apžiūrėjęs, tėvas tarė: „Tai mano 
sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai 
sudraskytas!" 34 Jokūbas perplėšė savo drabužius, 
užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus. 35 
Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė 
guodžiamas ir tarė: „Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų 
biwveinę pas savo sūnų." Taip jį apraudojo jo tėvas. 36 
Tuo tarpu midianitai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono 
rūmų valdininkui, gvardijos sargybos viršininkui. 


Jokūbas pats gerai žinojo, kokia nelaimė ir vargai 
seka, jei tėvai nevienodai myli vaikus. Dabar jis pats tą 
darė. Jis rodė, kad Juozapą daugiau myli negu jo brolius. 
Jis net rūbais Juozapą išskyrė iš visų kitų. Kiekvienas 
žmogus yra skirtingo būdo, savaime suprantama, kad 
galima mylėti vieną vaiką daugiau, negu kitą. Bet toks 
viešas tėvų elgesys dažnai iššaukia tarp asmenų — vaikų 
nesutikimus ir neapykantą, kaip tai buvo tarp J okūbo i ir 
Ezavo, tarp Juozapo ir jo brolių. 

Pildyti Dievo pažadus pirmi trys Jokūbo sūnūs 


149 . 3736 


netiko: Rubenas dėl nusikaltimo su Bila, o sekantieji du, 
dėl žudynių Sikeme. Ta garbė galėjo tekti Judui. O gal 
Jokūbas buvo linkęs tą pažadą skirti Juozapu? ; 
Bendrai, Jokūbas gerai auklėjo visus vaikus, ir 
Juožapą pratino prie darbo. Kas neįpratinamas iš mažens 
dirbti, tinkamai atlikti pareigas, tas gyvenime niekam 
netinka. 

Prie brolių neapykantos Juozapui /prišidėjo: jo 
pranešimai tėvui apie brolių negražias kalbas bei elgešį ir 
Juozapo sapnai. Kas yra sapnas, dar ir mūsų laikais nėra 
galutinai išaiškinta. Tiek yra žinoma, kad daugelis sapnų 
neturi reikšmės. Bet yra reikšmingų sapnų ir Dievo 
apsireiškimų bei apreiškimų žmogui per sapnus. Sap- 
nuotojas dažnai pats žino, kuris sapnas neturi reikšmės ir" 
kuris reikšmingas. Juozapo sapnai buvo pranašiški. Net: 
tėvas dėl tų sapnų subarė Juozapą, bet Jokūbas įsidėmėjo: 
juos panašiai, kaip Marija Jėzaus žodžius, Lk 2,54, | 

Praėjus keliems metams po Sikemo žudynių, Jokūbo 
sūnūs vėl prie Sikemo ganyklose. Jokūbas siunčia 
Juozapą pažiūrėti, kaip sekasi vaikams ir gyvuliams. 
Juozapas, neradęs jų prie Sikemo, negrįžta į namus, bet 
ieško iki randa juos. Brolių neapykanta Juozapui 
padidėjo iki noro jį nužudyti. Rubenas nedrįso priešintis 
nužudymui, bet jis norėjo laimėti laiko ir išgelbėti 
Juozapą. Pasirodė, kad ir Judas nenorėjo žudyti. Jei 
juodu būtų viešai drįsę pasipriešinti, gal ir kiti būtų 
pritarg? Nebijok priešintis piktam, rasi pritarėjų! Pralieti 
kraują buvo baisu, jo nepaslėpsi, Dievas visa mato, 1 M 
9,546;4,10. Bet nužudyti Juozapą badu, duobėje, reiškė 
nepridėti savo rankų prie jo nužudymo. Broliai, įmetę 
Juozapą į duobę mirčiai, galėjo valgyti. Ar ir mūsų laikais 
niekšai ir žudikai yra ramūs? Judo pasiūlymą broliai 
priėmė. Tuo jie laimėjo pinigų, išvengė kraujo praliejimo. 


Juozapo gyvybė buvo išgelbėta, o Dievo planas 


38.14 156 


įvykdytas. Kaip tik tuo metu pirkliai ir karavanas ėjo pro 
šalį. . 
Rubenas nuėjo prie duobės išgelbėti Juozapo, bet ji 
buvo tuščia; panašiai kaip Jėzaus kapas. 

Kas, paklausęs šėtono, daro vieną nusikaltimą, — 
privalo jį dengti kitu nusikaltimu. Juozapo broliai įrodė 
kruvinu rūbu jo mirtį, Ne jie, bet Jokūbas turėjo 
patvirtinti, kad Juozapas tikrai miręs. Jie dar seną tėvą 
guodė. Viską žmogus įstengia daryti. Jie buvo tikri 
niekšai, o visgi drįso guosti seną tėvą. 

Midianitai ir ismaelitai buvo kilę iš Ismaelio, 
Abraomo sūnaus. 


JUDO SŪNŪS Iš JO MARČIOS 38,130 

1 Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas 
vieną vyrą adulamitą, vardu Hirą. 2 Ten Judas pamatė 
kananito Suo dukterį ir ją vedė. 3 Ji pagimdė sūnų, kurį | 
pavadino Eru.4 Antrą sūnų pavadino Onanu,5 o trečio | 
sūnaus vardas buvo Selas. Judas tada gyveno Kezibe.6 Jo 
pirmagimio žmona buvo vardu Tamara.7 Eras nusikalto 
Viešpačiui ir Viešpats siuntė jam mirtį. 8 Tada Judas tarė 
sūnui Onanu:  „Atlik brolio žmonai sutuoktinę 
priedermę, kad ji susilauktų palikuonių." 5 M 255. 9 
Onanas žinojo, kad jam nepriklausys vaikai. Taigi, jis 
saugodavosi, kad ji nepastotų. 10 Viešpačiui nepatiko jo 
elgesys ir jam siuntė mirtį. 11 Judas tarė savo marčiai 
Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol 
užaugs mano sūnus Selas" Bet jis bijojo, kad ir tas 
nemirtų, kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi pas savo 
tėvą. 

12 Po kurio laiko mirė Judo žmona, Suo duktė. - 
Gedulc laikui praėjus, Judas su draugu adulamitu Hiru 
ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus. 13 Tamara išgirdusi, 
kad jos uošvis eina į Timną avių kirpti, 14 nusivilko savo 
našlės drabužius, apsidengė šydu ir atsisėdo prie kelio į 


151 3830 


Enaimą, kuris yra pakelėje į Timną. Ji žinojo, kad Selas 
buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo jam duota į žmonas. 15 
Judas ją palaikė prostitute, nes ji buvo uždengusi savo 
veidą. 16 Jis pasuko pasją . . „Jis nežinojo, kad ji buvojo 
marti, 0 ji klausė: ,Ką man duosi?" 3 M 18,45. 17 Jis 
atsakė: „Aš tau atsiųsiu ožiuką iš savo bandos." „Noriu 
užstato, kol tu jį atsiųsi," — tarė ji. 18 Jis paklausė: „Ko 
nori užstatu?" „Tavo antspaudą, virvę ir lazdą, kuri yra 
tavo rankoje", — atsakė ji. Judas sutiko. 19 Jam išėjus, ji 
nusiėmė šydą, persirengė našlės drabužiais ir grįžo namo. 

20 Kai Judo draugas adulamitas nunešė ožiuką, kad 
atsiimtų užstatą iš moters, jos nerado. 21 Jis klausinėjo 
vietos žmonių: „Kur yra prostitutė, kuri buvo Enaime 
prie kelio?“ Jie atsakė: „Čia nebuvo jokios prostitutės" 
22 Jis tada sugrįžo pas Judą ir pasakė: „„Ašjos neradau, ir 
tos vietos žmonės nežino nieko apie prostitutę." 23 Judas 
tarė: „Tegul pasilaiko mano užstatą, negalės mūsų 
kaltinti. Aš jai pasiunčiau ožiuką, bet tu negalėjai jos 
surasti." 

24 Po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti 
Tamara paleistuvavo ir pastojo." Judas liepė: „Atveskite 
ją, kad ji būtų sudeginta." 25 Kai ją buvo beišvedą, ji 
pasiuntė žinią savo uošviui: „Tas vyras, kuriam priklauso 
šitie daiktai, yra kaltininkas. Ištirk, kam priklauso šitas 
antspaudas, virvė ir lazda." 26 Ištyręs Judas tarė: „Ji yra 
teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Selui.* 
Jis negyveno su ja. 

27 Atėjus gimdymui, pasirodė, ji turinti dvynius. 28 
Jai begimdant, vienas iškišo ranką. Pribuvėja nutvėrė ir 
užrišo ant jo rankos šviesiai raudoną siūlą: „Šitas pirmas 
išėjo". 29 Bet, jam įtraukus ranką atgal, išėjo jo brolis. Ji 
tarė: „Kelią padarei!" Jį tad pavadino Perezu, Mt 13. 30 
Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo šviesiai 
raudonas siūlas; jį pavadino Zeru. 


39,5 | 152 


Šis skyrius doriems žmonėms visai netinka. Bet 
nusidėjėliams jis teikia vilties. Jei Dievas iš tokių 
nusikaltėlių leido kilti Mesijui, Išganytojui Jėzui, tai Jis 
tikrai priims kiekvieną, kuris tik ateis pas Jį, Jn6 37. Gal 
šis skyrius ir yra tik tam parašytas, kad iš Judo giminės, iš 
kananitės Tamaros, kilo Mesijas?) Mt 13. 

Judas paliko brolius ir nuėjo gyventi su kananitais. Jis 
vedė kananitę žmoną ir savo sūnums parinko kananites 
žmonas. Tai buvo Judo nusikaltimas, 1 M 24 3. Abraomo 
išrinktoji giminė neturėjo susimaišyti su kananitais nei 
priimti jų papročius. Judo sūnūs mirė dėl jų pačių kaltės. 
O Judas manė, kad Tamara yra jo sūnų mirties priežastis, 
“ todėl jis savo jaunesniajam sūnui neleido jos vesti. Judas 

pats, žmonai mirus, nevedė, bet paleistuvavo. Tamara 
nenorėjo paleistuvauti, bet tik vaiko susilaukti, savo 
mirusiam vyrui palikti palikuonį, 5 M 25 5. 

Žmonių teismas yra trumpas ir „teisingas“: „Tamara 

“ paleistuvavo ir pastojo!" O Judo — „Sudeginkite ją!" 

Visgi Judas prisipažino: „Ji yra teisesnė už mane“. 

Antspaudas anais laikais buvo tas pats, kas šiandien 
parašas. Bendrai, žmonės nešiodavo antspaudą, prisirišę 
jį virvele, ant kaklo, o lazda buvo giminės — padermės 
ženklas. 


DIEVAS GLOBOJA JUOZAPA VARGE 3941-23 

1 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, 
faraono rūmų valdininkas, gvardijos sargybos viršininkas, 
jį nupirko iš ismaelitų, 1 M37 28. 2 Tačiau Viešpats buvo 
su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, 
egiptiečio, namuose. 3 Jo valdovas pastebėjo, kad 
Viešpats buvo su juo, ir visa, ką jis darė, Viešpats laimino. 
4 Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam; 
vėliau jis paskyrė jį savo namų užvaizdu ir visa pavedė 
jam tvarkyti. 5 Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą 
užvaizdu savo namuose, Viešpats laimino ir egiptiečio 


153 3923 


namus: Viešpaties palaima buvo visur, namuose ir 
laukuose, 1 M 30,27. 6 Jis visa, ką turėjo, buvo pavedęs 
Juozapui; pats nieku kitu nesirūpino, tik maistu, kurį jis 
valgė. 

Juozapas buvo gražios išvaizdos.7 Po kurio laiko, jo 
valdovo žmona ėmė vilioti Juozapą, Pat5 3. 8 Betjis jai 
atsakė: „Mano valdovas nieku nesirūpina, visa, ką jis 
turi, pavedė man tvarkyti, 9 išskyrus tave, nes tu esi jo 
žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokį nusikaltimą 
Dievu?“ 10 Ji kiekvieną dieną stengėsi prikalbėti 
Juozapą, tačiau jis nesutiko. 11 Vieną dieną, niekam 
neesant namuose, jam įėjus į namus, 12 ji nutvėrė jį užjo 
rūbo ir reikalavo eiti su ja į lovą. Bet jis, išsinėręs iš 
drabužio, pasileido bėgti ir išdūmė laukan. 

13 Supykusi, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, 
išbėgo laukan, 14 pasišaukė namiškius ir jiems tarė: 
„Žiūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas 
tyčiotųsi iš mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas mane 
išniekinti, bet aš garsiai šaukiau. 15 Man šaukiant, paliko 
drabužį šalia manęs ir išbėgo." 16 Ji pasilaikė jo drabužį, 
kol valdovas grįžo. 17 Tadaji tais pačiais žodžiais kalbėjo 
jam: „Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums 
atvedei, kad mane įžeistų. 18 Bet, kai aš pradėjau Sauka, 
jis paliko savo rūbą šalia manęs ir išbėgo." 

19 Valdovas, išgirdęs žmonos žodžius, (,„Taip kaip 
sakiau, tavo vergas pasielgė su manimi") užsidegė pykčiu. 
20 Juozapas buvo įmestas į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus 
kaliniai. 21 Bet Viešpats ir ten buvo su Juozapu ir jį 
laimino. Būdamas kalėjime, jis įsigijo viršininko 
palankumą, 22 kuris pavedė Juozapui rūpintis visais 
kaliniais ir tvarkyti, kas reikėjo. 23 Kalėjimo viršininkas 
nieku nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes 
Viešpats buvo su juo ir, ką jis darė, jam sekėsi. 


39 23 154 


Apie Juozapą galima pasakyti, kad jis gimė Jokūbui 
esant pas Laboną, 30 metų prieš Izaoko mirtį. Juozapas 
atvyko į Kanaaną 8 metų ir Kanaane išgyveno 9 metus; 
buvo parduotas į Egiptą 17 metų. 13 metų tarnavo 
Potifaro namuose ir kalėjo kalėjime; 30 metų būdamas 
tapo Egipto valdovu; 110 metų mirė, Tuo metu Egipte 
viešpatavo 17-ji karalių dinastija. Juozapas buvo gražaus 
veido ir kūno sudėjimo. Jis pasižymėjo dideliais 
gabumais, įsigyjo pasitikėjimą vadovauti. 

Archeologai rado Egipte raštą apie du brolius, kurio 
turinys labai panašus į Juozapo ir Patifaro žmonos 
istoriją. Rašte pasakyta, kad gyveno du broliai: vienas 
buvo vedęs, antras — nevedęs. Vedusio žmona gundė 
viliodama nevedusį. Šis atsisakė turėti su ja santykius. Ji 
labai supyko ir pasakė vyrui, kad jo brolis norėjo 
išprievartauti ją. Brolis patikėjo žmonai ir siekė nužudyti 
savo brolį. Vėliau brolis tapo Egipto valdovu. 

Ką Juozapas pergyveno parduotas, kaip vergas 
Potifaro namuose ir kalėjime, tekste nėra pasakyta. 
Šventojo Rašto autoriaus tikslas buvo parodyti Dievo 
nuostabų vedimą ir Juozapo uždavinį. Dievo palaima 
pasiekė Juozapą svetimame krašte, vergijoje ir už 
kalėjimo sienų. 

Anais laikais tikėjo į tautinius Alenas Tie dievai kitai 
tautai neturėjo įtakos. Bet Juozapas tikėjo į viso pasaulio 
Dievą. Juozapo tikėjimas paveikė jo valdovą, Potifarą, 
tikėti Juozapo Dievą. Potifaras buvo Egipto karaliaus 
gvardijos sargybos viršininkas ir pasmerktųjų mirti 
teismo vykdytojas. Tokie aukšti valdininkai dažniausiai 
būdavo eunukai. Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai 
sako, kad ir Potifaras buvo toks. Tad nenuostabu, kad 
Potifaro žmonai patiko Juozapas ir ji viliojo jį. Jaunam 
Juozapui tai buvo didelis gundymas. Jis nenorėjo 
nusikalsti savo valdovui ir Dievui. Dievas teikė Juozapui 
kantrybės ir ištvermės visą gyvenimą, taigi ir šiuo atveju. 


155 400 


Kai Potifaro žmona pamatė, kad jos pastangos sugundyti 
Juozapą nuėjo niekais, ji baisiai supyko ir keršijo jam. Ji 
sugebėjo rūmų tarnautojus ir vergus patraukti savo 
pusėn. Ji kalbėjo jiems apie Juozapą kaip svetimtautį, 
kuris jiems viešpatauja, o vyrui — kaip apie niekšą vergą. 
Juozapo apdaras jos rankoje buvo tikras įrodymas jo 
nusikaltimo. Juozapas neturėjo jokių nekaltybės 
- įrodymų. Dažnai niekšai, ypač netikintieji, gyvenime 
nusikaltę, sugeba įrodyti savo nekaltybę ir ištikimybę, o 
kaltę sumeta nekaltiesiems. Juozapo kruvinas apdaras 
įrodė jo mirtį, nors jis buvo gyvas. Čia vėl Juozapo 
apdaras įrodė jo nusikaltimą, bet jis buvo nekaltas. Tokie 
nusikaltę vergai, kaip Juozapas, būdavo žudomi. Čia kyla 
klausimas ar Potifaras neįtarė savo žmonos? Gal dėl to ir 
nežudė Juozapo, tik įmetė jį į karaliaus kalinių kalėjimą. 


DIEVAS LAIMINO JUOZAPA KALĖJIME 40 ,1-23 
Po kurio laiko, nusikalto Egipto karaliui vyno 
pilstytojas ir duonkepis. 2 Faraonas supyko ant abiejų 
savo valdininkų. 3 Jis juos įsakė uždaryti gvardijos 
viršininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas, 1 M 39,20. 4 
Gvardijos viršininkas pavedė Juozapui juos prižiūrėti ir 
jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką. 

5 Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepis tą 
pačią naktį sapnavo. Kiekvieno sapnas turėjo savo 
reikšmę. 6 Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos 
prislėgtus. 7 Jis paklausė jų: ,,Kodėl šiandien jūsų veidai 
tokie paniurę?" 8 Jie atsakė: „Sapnavome sapną, bet 
nėra, kas jį išaiškintų." Juozapas jiems tarė: ,,„Argi aiškinti 
sapnus nėra Dievo reikalas? Papasakokite juos man." 1 
M 41,16; Dan 2,27-28. 

9 Tuomet vyno pilstytojų viršininkas papasakojo savo 
sapną Juozapui: „Man sapnuojant, pasirodė vynmedis 
prieš mane. 10 Jis tarėjo tris šakeles, išleido pumpurus, 


4023 156 


išskleidė žiedus, kekės prisirpo. 11 Faraono taurę laikiau. 
savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į. 
faraono taurę ir įteikiau jam." 12 Juozapas jam atsakė: 
„Trys šakelės yra trys dienos. 13 Trijų dienų laikotarpy 
faraonas sugrąžins tave tarnybon; tu padavinėsi faraonui 
taurę į jo rankas, kaip pirma darydavai. 14 Atsimink 
mane, kai tau gerai seksis, ir pasigailėk manęs: primink 
faraonui apie mane ir padėk mane išlaisvinti iš šitų namų. 
15 Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu 
nusikaltimo padaręs, kad mane laikytų šioje duobėje," 1 
M 3728 

16 Kepėjų viršininkas, girdėdamas teigiamą 
išaiškinimą, tarė Juozapui: „(O aš sapnuodamas mačiau 
tris pintines pyragaičių ant savo galvos. 17 Viršutinėje 
pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui; paukščiai 
lesė iš tos pintinės." 18 Juozapas atsakė: „Trys pintinės 
yra trys dienos. 19 Trijų dienų laikotarpy faraono 
įsakymu bus nukirsta tavo galva, tavo lavonas bus 
pakartas ant medžio, ir paukščiai les jį." 

20 Trečiąją dieną faraonas šventė gimtadienį ir iškėlė 
puotą visiems savo tarnautojams. Jis atsiminė savo vyno 
pilstytoją ir duonkepį. 21 Faraonas sugrąžino vyno 
pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui. 
22 O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas 
buvo išaiškinęs. 23 Tačiau vyno pilstytojų viršininkas 
neatsiminė Juozapo; jis pamiršo jį. 


Karalių rūmuose yra labai atsakingi maisto užvaizdai. 
Lašas gėrime ar kruopa maiste gali atimti valdovui 
gyvybę. Šie du rūmų valdininkai buvo įtarti ir pateko į 
kalėjimą. Juozapas, būdamas kalėjime, buvo paskirtas jų 
patarnautoju. Valdininkai vieną naktį sapnavo sapnus ir 
nujautė, kad sapnai yra reikšmingi. Jie mielai būtų 
kreipęsi į sapnų aiškintojus (žynius, bet, kalėjime 


157 41,12 


būdami, negalėjo jų pasiekti. Rytą Juozapas pastebėjo 
juos nuliūdusius. Koks Juozapas buvo pastabus Jis 
priminė jiems, kad sapnus išaiškinti gali tik Dievas. 
Dievas panaudojo Juozapą paliudyti šiems 
valstybininkams apie Jį. Valdininkai pasakė Juozapui 
savo sapnus, o Juozapas atidengė jiems savo jausmus, 
kad jis kenčia nekaltai ir norėtų ištrūkti iš šios duobės. Jis 
džiaugėsi turėsiąs draugą karaliaus rūmuose ir prašė jo 
užtarimo. Sapnai ir valdininkų likimas buvo skirtingi. 
Taip dažnai buvo, yra ir bus. Žmonėms pasirinkti teisingą 
gyvenimo kelią yra leista; dvi grupės paskutinio teismo 
dieną, o prie Jėzaus mirties — dviejų nusikaltėlių skirtingi 
likimai. 


JUOZAPAS EGIPTO VALDOVAS 41157 

1 Dviems metams praslinkus, faraonas sapnavo: jis 
stovėjo prie Nilo, 2 ir iš jo išlipo septynios karvės, dailios 
ir riebios; jos ganėsi prie upės kranto. 3 O po jų išlipo iš 
Nilo kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos.4 Liesosios 
karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. 
Faraonas pabudo. 5 Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: 
septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.6 
O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo nusvilintos 
varpos. 7 Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir 
gražiąsias varpas. 

8 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus 
Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo 
sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti, 
Dan 2,2. 9 Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo 
faraonui; „Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. 10 
Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė 
mane ir duonkepių viršininką uždaryti į gvardijos 
sargybos viršininko kalėjimą. 11 Tuomet mudu sap- 
navome sapną tą pačią naktį. Mudviejų sapnai buvo 
skirtingi. 12 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, gvardijos | 


4131 158 


sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo - 
sapnus ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.. 13 
Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano 
tarnybą, o jį pakorė." 

14 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą iš 
kalėjimo. "Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, skubiai 
atėjo pas faraoną. 15 Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau 
sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš 
girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus" 1 M 408. 16 
Juozapas atsakė faraonui: „Visai ne ašl Dievas duos 
faraonui palankų aiškinimą.“ 17 Faraonas pasakojo: 
„Sapnavau stovįs ant upės kranto. 18 Iš upės išlipo 
septynios karvės, riebios ir dailios; jos ganėsi lankoje. 19 
Pojų išlipo kitos septynios karvės, merikos, labai bjaurios 
ir sudžiūvusios. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje 
Egipto šalyje. 20 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo 
pirmąsias septynias riebiąsias karves. 21 Tačiau, nebuvo 
žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jų išvaizda tebebuvo 
tokia bjauri, kaip pradžioje. Po to aš pabudau. 22 Sapne 
aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, 
pilnos ir gražios.23 Pojų išdygo septynios tuščios, plonos 
ir rytų vėjo nusvilintos varpos. 24 Plonosios varpos 
prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau 
žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti" 

25 Juozapas atsakė faraonui: „Faraono sapnai reiškia 
vieną ir tą patį. Dievas apreiškė faraonui, ką Jis mano 
daryti. 26 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai 
ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas 
reiškia vieną ir tą patį. 27 O septynios plonosios ir 
bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo 
nusvilintos varpos, bus septyneri bado metai. 28 Tokia 
yra faraono sapno reikšmė. 29 Ateina septyneri labai 
derlingi metai visoje Egipto šalyje. 30 Bet po jų seks 
septyneri bado metai; badas sunaikins šalį. 31 Buvęs 
perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai 


159 41 Aš 


baisus. 32 Du kartu pasikartojęs faraono sapnas reiškia, 
jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. 

33 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų 
vyrą ir paskiria jį Egipto šalies viršininku. 34 Tegul 
paskiria užvaizdus, kurie atidės penktąją Egipto šalies 
derliaus dalį per septynerius derlingus metus. 35 Visą šitą 
būsimųjų gerųjų metų derlių tegul supila į aruodus, 
faraono valdomus, miestuose, ir saugoja jį. 36 Tas 
maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie 
vargins Egipto šalį, kad kraštas galėtų gintis nuo bado". 

37 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo 
tarnautojams 38 irjis tarė: „Ar rasime tokį vyrą, kaip šitą, 
kuriame- yra Dievo dvasia?" Pat 1435. 39 Faraonas 
kalbėjo Juozapui: „Dievas tau visa tai apreiškė, nėra nė 
vieno, kuris būtų toks protingas ir išmintingas, kaip tu.40 
Tu būsi mano namų viršininku ir tavo įsakymo klausys 
visa tauta. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs." 41 Toliau 
faraonas tarė Juozapui: „Aš tave skiriu visos Egipto šalies 
valdytoju" Apd 7,10. 42 Faraonas numovė nuo savo 
piršto antspaudinį žiedą ir jį užmovė Juozapui; jis įsakė 
aprengti jį ploniausios drobės drabužiais, užkabino jam 
ant kaklo auksinę grandinę, Est3,10;8,2; Dan5 29 43 ir 
leido jam naudotis savo antruoju vežimu; važiuojant 
įsakė šaukliui šaukti: ,,Abrėk:" (Dėmesio — klaupkitės). 
Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju.44 Be to, 
faraonas tarė Juozapui: ,,Aš faraonas, bet be tavo žinios 
niekas tenepakelia nei rankos, nei kojos visoje Egipto 
šalyje" 45 Faraonas pavadino Juozapą Safenat Paneaku 
(gyvybės išlaikytoju) ir jam davė žmoną Asenata, Ono 
kunigo Potifero dukterį. Po to Juozapas iškeliavo 

apžiūrėti Egipto šalies. 

46 Juozapas buvo trisdešimt metų amžiaus, kai jis 
tapo Egipto faraono, karaliaus, dešinioji ranka. Juozapas | 
apkeliavo visą Egipto šalį. 47 Septynerių derlingųjų metų | 
laikotarpy šalyje viskas gausiai užderėjo. 48 Jis surinko | 


4157 160 


visą septynerių metų perteklių ir sukrovė jį miestų 
sandėliuose. 49 Juozapas pripildė aruodus javų, kaip 
jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebebuvo įmanoma 
suskaičiuoti. 

50 Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du 
sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potifero dukters. 51 
Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: „Dievas leido man 
pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus." 52 Antrąjį 
jis pavadino Efraimu: „Dievas padarė mane vaisingu 
mano vargo šalyje." ' 

53 Praslinko septyneri derlingieji metai Egipto šalyje. 
54 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo 
išaiškinęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo 
maisto. 55 Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, tauta 
kreipėsi į faraoną maisto. Faraonas sakė: „Kreipkitės į 
Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite. 56 Badas išsiplėtė 
visame krašte. Juozapas atidarė javų sandėlius ir 
pardavinėjo javus egiptiečiams, nes badas visur siautė.57 
Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti 
javų, nes buvo kilęs baisus badas visoje žemėje, 1 M 1210. 


Juozapas vargo svetimame krašte 13 metų. Kai atėjo 
Dievo skirtas laikas, jis buvo pašauktas darbui. Faraonas 
sapnavo sapnus ir tie sapnai teikėjam rūpesčių. Jis laisvas 
valdovas, karalius; sušaukė žynius ir mokslininkus 
išaiškinti sapnus. Faraono sapnų jie nesugebėjo išaiškinti. 
Dabar vynpilis atsiminė Juozapą ir rekomendavo jį 
faraonui. Juozapui buvo didelė staigmena. Jis buvo 
skubiai siunčiamas iš vienos vietos į kitą: apsikirpti 
plaukus, apsiprausti, gerais rūbais apsirengti ir buvo 
nuvestas pas faraoną. Faraonas sutiko Juozapą ir 
pasveikino kaip ypatingą žynį. Juozapas pasisakė, kad jis 
yra paprastas žmogus, o visi sapnų aiškinimai priklauso 
Dievui. Viešpats yra visų Dievas ir Jis per sapnus praneša 


161 422 


ką tai svarbaus karaliui. Juozapas išaiškino sapnus ir 
patarė faraonui, ką daryti. Faraonas ir jo patarėjai buvo 
paveikti Dieve Dvasios. Karalius kalbėjo į Juozapą, kaip 
turintį Dievo Dvasią. Visi sutiko, kad toks žmogus yra 
išmintingiausias; tik jis gali tinkamai tvarkyti Dievo 
apreikštus reikalus. Faraonas papuošė Juozapą ir suteikė 
jam visus reikalingus įgaliojimus. Juozapas buvo paskir- 
tas ministerių pirmininku ir įvestas į pareigas. Jis galėjo 
karaliaus žiedo antpsaudu tvirtinti visus reikalingus 
raštus, kaip karaliaus parašu. O puošnūs rūbai, auksinė 
grandinė, vežimas buvo ženklai aukšto valdininko. Taip 
Juozapas iš žemiausios kastos, piemens ir vergo, buvo 
pakeltas į aukščiausių valdininkų luomą; iš kalinio į 
valdovą. Juozapas važinėjo po kraštą ne malonumui, bet 
susipažinti su kraštu ir pareigomis. 
Greit prasidėjo gerieji metai. Juozapui reikėjo rimtai 
griebtis darbo. Jis savo pareigas atliko gerai. Visa 
"atsakomybė ir atskaitomybė buvo pavesta jam. Prasidė- 
jęs badas palietė ne tik Egiptą, bet ir kaimyninius kraštus. 
Juozapas vedė aukšto kunigo dukterį, valdė 
pagonišką kraštą, bet vaikus sugebėjo auklėti Dievo 
apreikštame tikėjime. Egiptą drėkina Nilo upė, ten labai 
retai pasitaiko nederlingi metai. 1912 m. archeologai 
surado Ono mieste, į šiaurę nuo Kairo, rūmų griuvėsius, 
kurie, manoma, buvę Juozapo rūmai. Ten buvo rastas 
įrašas, labai panašus į Šventojo Rašto aprašymą apie 
derlingus ir bado metus. Tame įraše minimas vardas 
Babas ir pasakyta, kad jis išgelbėjo iš bado savo miestą. 
Tas buvo 17-je dinastijoje; tai Juozapo laikai. 


JUOZAPO BROLIAI ATVYKSTA Į EGIPTĄAPIRKTI 
MAISTO 42,1-38 
1 Jokūbas išgirdęs, kad javai parduodami Egipte, tarė 
savo sūnums: „Ko žiūrite vienas į kitą? 2 Girdėjau, kad 
javai parduodami Egipte. V ykite ten ir nupirkite javų, . 


4220 162 


kad nemirtume badu." 3 Dešimt Juozapo brolių iškeliavo . 
pirkti javų į Egiptą. 4 Tačiau Juozapo brolio Benjamino . 
Jokūbas neleido su broliais vykti, nes jis bijojo, kad jam 
neatsitiktų nelaimė. 5 Izraelio sūnūs kartu su kitais 
keliavo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano šalyje. 

6 Juozapas buvo Egipto šalies; valdovas. Jis par- 
davinėjo javus visoms žemės. tautoms. Atėję Juozapo 
broliai nusilenkė prieš jį iki žemės. 7 Juozapas, pamatęs 
savo brolius, atpažino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi 
svetimas. Šiurkščiai su jais kalbėdamas, klausė: „Iš kur 
atvykote" Jie atsakė: „Iš Kanuano šalies — maisto 
pirkti" 8 Juozapas atpažino savo brplius, tačiau jie 
neatpažino jo. 9 Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos jis 
sapnavo apie juos, ir jiems tarė: „Jūs esate šnipai 
Atvykote šnipinėti silpnesniųjų šalies vietų." 1 M37 59. 
10 Jie atsakė jam: „Ne, mūsų viešpatie! Tavo tarnai tik 
atėjo nusipirkti maisto. 11 Mes visi esame vieno vyro 
sūnūs. Mes esame sąžiningi. Tavo tarnai niekad nėra buvę 
šnipais“ 12 Tačiau jis jiems tarė: „Ne! Priešingai, 
silpnesniųjų šalies vietų atėjote išžvalgyti!" 13 Jie atsakė: 
„Tavo tarnų yra dvylika, Mes esame broliai, sūnūs vieno 
tėvo Kanaano šalyje. Jauniausias likompas tėvą namuose, 
o vieno jau nebėra." 14 Bet Juozapas jiems atsakė: „Yra, 

taip kaip jums sakiau: Jūs esate šnipai! 15 Jūs būsite ištirti. 

Prisiekiu, „Kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia iki 
atvyks jūsų jaunesnysis brolis! 16 Pasiųskite vieną iš jūsų 
atvesti jūsų brolį Jūs būsite suimti kol bus ištirti jūsų 
žodžiai ar tiesą sakote, ar meluojate. „Kaip gyvas 
faraonas — jūs esate šnipai" 17 Tris dienas jis išlaikė 
juos suimtus. 

18 Trečiąją dieną Juozapas jiems tarė: „Išliksite gyvi 
viena sąlyga. Esu dievobaimingas žmogus. 19 Jei jūs esate 
sąžiningi, vienas iš jūsų telieka suimtas, o kiti keliaukite; 
pargabenkite javų savo šeimoms nuo bado apsiginti. 20 
Atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad jūsų 


163 4236 


žodžiai pasirodytų tikri ir nemirtumėte!" 21 Jie kalbėjosi: 

„Iš tikrųjų esame nusikaltę savo broliui; prisimename jo 
sielvartą, kai jis mus maldavo, bet mes neklausėme. Todėl 
šitos bėdos užklupo mus.“ Ps 50.21. 22 Rubenas sakė 
jiems: „Ar aš jums nesakiau? Nenusikalskiteė Bet jūs | 
neklausėte. Taigi, jo kraujas reikalauja bausmės mums," 
1 M 372122. 23 Jie nežinojo, kad Juozapas suprato jų 
kalbą, nes jis su jais kalbėjo per vertėją. 24 Po to jis, 
nusisukęs nuo jų, verkė, bet greit sugrįžo pas juos ir 
kalbėjo toliau. Jis paėmė iš jų Simeoną ir jį sukaustė jų 
akyse. 25 Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javais, 
kiekvieno pinigus įdėti atga! į maišą ir jiems duoti davinį 
kelionei. Tie taip ir padarė. 

26 Jie, sukrovę savo javų maišus ant asilų, išvyko. 27 
Vienas atrišo savo maišą užeigoje, norėdamas pašerti 
asilą, ir pamatė savo pinigus. Jie buvo maišo viršuje. 28 
Jis sušuko broliams: ,,„Mano pinigai, štai, maišei" Jie 
nežinojo, ką manyti; drebėdami žiūrėjo vienas į kitą, 
kalbėdami: „Kodėl Dievas mums taip daro?" 

29 Parvykę pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį, jie 
papasakojo jam visa, kas jiems nutiko: 30 „Tas vyras, 
šalies valdovas, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus 
palaikė šnipais. 31 Mes jam sakėme: „Mes esame 
sąžiningi, niekad nesame buvę šnipais. 32 Mes esame 
dvylika brolių, vieno tėvo sūnūs. Vieno nebėra, o 
jauniausias yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje" 33 Tas 
vyras, šalies valdovas, mums atsakė: „Patikrinsiu ar esate 
sąžiningi. Vieną jūsų brolį palikite pas mane, paimkite, ko 
reikia jūsų šeimoms nuo bado apsiginti, keliaukite 34 ir 
atsiveskite savo jauniausiąjį brolį, kad ištirčiau, ar nesate 
šnipai. Tada aš jums atiduosiu jūsų bro! 'r galėsite laisvai 
keliauti? " | 

35 Išpilant maišus, kiekvienas < savo įrištus 
pinigus. Jie ir jų tėvas, pamatę pini | zando. 

36 Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: 2 „larėte, kad 


43A 164 


netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir 
Benjaminą norite paimti. Visa tai slegia mane“ 37 
Rubenas atsakė savo tėvui: ,,„Nužudyk mano du sūnus, jei 
aš tau jo neparvesiu' Patikėk man jį, ir aš tau jį 
sugrąžinsiu.* 38 Tėvas tarė: „Mano sūnus nekeliaus su 
jumis, nes jo brolis yra miręs ir jis likęs man vienas. Jei 
kelyje atsitiks jam nelaimė, tai širdgėla nuvarys mane į 
kapus. Juk aš esu senas žmogus!" 


Čia viskas aprašyta aiškiai ir išsamiai. Juozapas, 
pamatęs savo brolius, tuojau pažino juos. Jis nežinojo ar 
jie buvo pasikeitę, ar tokie, kokie buvo pirmiau, jis jautė 
pareigą juos išbandyti. Juozapas primetė jiems špionažą. 
Tuo metu Egiptui tikrai buvo pavojus iš Kanaano. 
Šnipams visais laikais buvo trumpas teismas. Juozapo 

. broliai dėjo visas pastangas pasiteisinti, kad jie ne šnipai. 

Jų atkeliavo 10, ir visi buvo broliai. Vieno jau nėra, o 
vienas dar liko pas tėvą. Juozapas pasisakė tikįs Dievą. 
Tas veikė brolius. Broliai tuoj pajuto, kad Dievas smerkia 
jų elgesį su Juozapu. Juozapas neturėjo plano, kaip elgtis 
su broliais. Jis ieškojo būdo ir keitė savo bandymus. 
Pradžioje jis liepė vienam vykti ir atvesti jauniausiąjį 
brolį. Vėliau įsakė vienam likti Egipte, o kitiems keliauti 
pas tėvą. Pagaliau sugalvojo įdėti į jų maišus pinigus, 
sumokėtus už grūdus. Tas labai jaudino ir gąsdino brolius 
ir tėvą. Jokūbas buvo priverstas aukoti savo mylimą sūnų 
— Benjaminą. Ta tėvo kančia labai veikė visus brolius. 


JUOZAPO BROLIAI SU BENJAMINU EIPTE 431 34 
1 Badas sunkiai slėgė šalį. 2 Kai jie sunaudojo javus, , 

atsigabentus iš Egipto, jų tėvas sakė jiems: „V ėl nuvykite 

ir nupirkite mums maisto." 3 Judas jam atsakė: „Tas 

vyras mus griežtai įspėjo, nepasirodyti mums be 

jauniausiojo brolio. 4 Jei leisi su mumis mūsų brolį, 


165 4320 


vyksime ir nupirksime maisto. 5 Bet jeigu neleisi, 
nevyksime, nes tas vyras mums pasakė: „Nepasirodykite 
man, jei jūsų brolis nebus su jumis!' * 6 Jokūbas atsakė: 
„Kodėl jūs man padarėte tokį skausmą, sakydami tam 
vyrui, turį dar vieną brol?“ 7 Jie atsakė: „Tas vyras 
nuodugniai klausinėjo apie mus ir mūsų giminę: „Arjūsų 
tėvas dar gyvas? Ar dar turite kokį brolį? Mes jam 
atsakėme į šiuos klausimus. Argi galėjome žinoti, kad jis 
lieps atvesti mūsų brolį" 1 M 427-13. 8 Judas kalbėjo 
savo tėvui Izraeliui: „Leisk berniuką su manimi, kad 
galėtume vykti ir nemirtume badu: mes, tu ir mūsų vaikai. 
9 Aš garantuoju už jį: Aš esu atsakingas už jį Jei aš jo 
nesugrąžinsiu, būsiu tau nusikaltęs visą amžių. 10 Jei 
nebūtume delsę, būtume jau du kartu sugrįžę" 

11 Tada jų tėvas Izraelis tarė: ,Jei taip, darykite! 
Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir 
nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, 
kvepiančių žolių, miros, datulės sulčių, riešutų ir 
migdolų, Pat 18,16. 12 Dvigubai tiek pinigų pasiimkite su 
savimi, ir pinigus, grąžintus maišuose. Gal buvo kokia 
klaida? 13 Imkite taip pat savo brolį ir keliaukite pas tą 
vyrą. 14 O Visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro 
akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! 
O aš, kaip buvau, taip ir lieku bevaikis" 1 M 42,36. 

15 Vyrai pasiėmė dovanų, dvigubai tiek pinigų ir 
Benjaminą ir, nukeliavę į Egiptą, prisistatė Juozapui. 16 
Juozapas, pamatęs Benjaminą su jais, tarė savo namų 
užvaizdui: „Įvesk tuos vyrus į namus, papjauk gyvulį ir 
paruošk maisto, nes jie pietaus su manimi!" 17 Jis padarė, 
kaip Juozapas buvo įsakęs, ir įvedė juos įjo namus. 18 Jie 
bijojo, vedant juos į Juozapo namus, ir vienas kitam 
kalbėjo: „Dėl pinigų maišuose mus veda, kad apkaltintų, 
suimtų, padarytų mus vergais ir atimtų mūsų asilus." 1 M 
42,28. 19 Todėl jie kreipėsi į Juozapo namų užvaizdą 
užkalbindami jį prieangyje: 20 „Viešpatie, paklausykite 


43,24 166 


mūsų Kai atvykome pirmą kartą pirkti maisto 21 ir, 
grįždami užeigoje atrišome maišus, kiekvieno pinigai 
buvo mūsų maišuose pilno svorio; juos atnešėme atgal. 22 
Be to, atsinešėme su savimi dar kitų pinigų maistui pirkti. 
Mes nežinome, kas įdėjo mums pinigus į maišus." 23 Jis 
atsakė: „Būkite ramūs! Nebijokitė Jūsų ir jūsų tėvo 
Dievas įdėjo jums lobį į maišus. Aš gavau jūsų pinigus." 
Užvaizdas atvedė Simeoną pas juos, 1 M4224. 24 Poto 
jis įvedė juos į Juozapo namus ir padavė vandens 
nusiplauti kojoms; jis pašėrė ir jų asilus. 25 Broliai 
paruošė dovaną, laukdami Juozapo pareinant vidudienį, 
nes jie žinojo, kad ten valgys pietus. 

26 Juozapui parėjus, jie įnešė jam dovaną, kurią turėjo 
su savimi, ir nusilenkė prieš jį. 27 Jis klausinėjo, kaip 
jiems sekasi, ypač doinėjosi tėvu: „Ar gerai jaučiasi jūsų 
senasis tėvas, apie kūrį pasakojote? Arjis dar gyvas? 1 M 
42,13. 28 Jie atsakė: „Tavo tarnas, mūsų tėvas, gerai 
jaučiasi; jis yra gyvas." Jie vėl žemai nusilenkė, 1 M 37 7- 
9. 29 Pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, | 
klausė: ,,„Ar šitas yra jūsų jauniausias brolis, apie kurį 
pasakojote? Dievas tebūnie tau malonus, mano sūnau!" 
30 Juozapas išskubėjo, nes jo meilės jausmai broliui 
veržėsi ašaromis; jis ieškojo vietos išsiverkti. Įėjęs į savo 
kambarį jis liejo džiaugsmo ir skausmo ašaras.31 Poto, 
nusiprausęs veidą, išėjo ir, vos laikydamasis, tarė: 
„Paduokite valgį" 32 Jie padėjo Juozapui ir broliams 
atskirai; su juo valgiusiems egiptiečiams taip pat atskirai. 
Mat, egiptiečiams draudžiama valgyti drauge su hebra- 
jais, nes iai jiems yra pažeminimas, I M4634;2 M 822. 
33 Jie susėdo, kaip Juozapas nurodė, pagal amžių, nuo 
vyriausio iki jauniausio. Jie žvilgčiojo vienas į kitą 
nustebę. 34 Valgiai jiems buvo nešam: iš Juozapui skirtų 
patiekalų, bet Beniaminas gavo penkis kartus daugiau 
negu kiti. Jie gėrė vyną ir linksmai pokyliavo su Juozapu. 


167 448 


Dievas bando žmogų ir reikalauja mylėti Jį ir paklusti 
Jam. Abraomas privalėjo aukoti Izaoką, dabar Jokūbas 
— Benjaminą. Juozapo broliai, nuvykę į Egiptą pirmą 
kartą, buvo sutikti gana nedraugiškai. Nuvykus jiems 
antrą kartą, Juozapas pasitiko juos labai maloniai. 
Broliai labai baiminosi dėl rastų pinigų savo maišuose, 
bet Juozapo namų užvaizdas nuramino juos. Juozapas 
pasveikino savo brolius labai maloniai; broliškas jausmas 
jį jaudino. Nebegalėdamas sulaikyti ašarų, išskubėjo iš 
kambario išsiverkti. Juozapas, Egipto valdovas, 
pavaišino savo brolius. Luomų skirtumai buvo Egipte 
labai dideli. Aukščiausios kastos egiptiečiai negalėjo 
valgyti prie vieno stalo su žemesnės kastos egiptiečiais, o 
šie su gyvulių augintojais hebrajais. Juozapas susodino 
savo brolius prie stalo pagal jų amžių. Tas juos labai 
stebino. Juozapo broliai, taip pagerbti Egipto valdovo 
priėmimu, jautėsi labai gerai. 


BENJAMINO MAIŠE JUOZAPO TAURĖ 44,1-34 

1 Juozapas įsakė savo namų užvaizdui: „Pripilk tų 
vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia gabentis, ir įdėk 
kiekvieno pinigus į jo maišą. 2 O mano sidabrinę taurę 
įdėk į jauniausiojo maišą su gautais pinigais už parduotus 
javus." Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs. 3 Rytui 
išaušus, juos išleido su asilais. 4 Vos tik jiems išėjus iš 
miesto, Juozapas tarė savo namų užvaizdui: ,,Vykis tuos 
vyrus, ir, juos pasivijęs, sakyk: „Kodėl jūs atsilyginote 
piktu už gera? 5 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę 
taurę? Ar šita nėra ta, iš kurios geria mano valdovas ir 
kuria jis buria? Jūs blogai pasielgėte'.* 6 Užvaizdas, juos 
pasivijęs, taip kalbėjo. 7 Jie atsakė jam: „Kodėl, mūsų 
viešpatie, taip kalb? Gink, Dieve, mes to nepadarėme! 8 
Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš 
Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo 


44,26 168 


namų sidabrą ar auksą? 1 M43,22. 9 Pas kurį iš mūsų ją 
rasi, tas temiršta, o raes visi tapsime vergais tavo 
valdovo." 10 Jis atsakė; „Tebūnie, kaip sakote! Tačiau tik 
tas, pas kurį rasiu taurę, taps vergu, gi visi kiti esate 
nekalti? 11 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė maišą ant 
žemės ir atrišo jį. 12 Jis ėmė kratyti; pradėjo nuo 
vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Taurę rado Benjamino 
maiše. 13 Jie perplėšė savo drabužius, pakrovė savo asilus 
ir sugrįžo į miestą, 1 M 37 29. 

14 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus ir rado jį 
dar čia. Jie puolė prieš jį ant žemės. 15 Juozapas tarė 
jiems: „Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras, 
kaip aš, tikrai moku burtū“ 16 Judas atsakė: „Ką 
besakysime mūsų valdovu? Kaip bekalbėsimė Ir kuo 
pasiteisinsimė? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame 
mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė." 
1 M 4221-22; Jer 1,14. 17 Juozapas atsakė: „Gink, 

Dieve, kad tai daryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, 
tebūnie mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo 
tėvą!" 

“18 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: „Mano 
valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti, ir prašau, 
nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas. 19 Mano 
valdove, klausėte: „Ar jūs dar turite tėvą, ar brolp' 1 M 
42,7;43,7. 20 Mes atsakėme: „Turime seną tėvą ir dar 
jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis 
yra vienintelis savo motinai; tad tėvas jį labai myli? 21 
Tada liepei: „Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!* 
22 Mesatsakėme: „Berniukas negali palikti savo tėvo, nes, 
jei paliktų, tėvas mirs!' 23 Tada, valdove, pasakei savo 
tarnams: „Jei jūsų jauniausias brolis neatvyks su jumis, 
nepasirodykite mano akyse!' 1 M 4215;433-5. 24 Kai 
parvykome pas tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, 
žodžius.25 M ūsų tėvas tarė: ,V ėl nukeliavę nupirkite kiek 
maisto'.26 Mes atsakėme: „Negalime keliauti! Tik, jei leisi 


169 4434 


jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negelime 
pasirodyti tam valdovui be mūsų jauniausiojo brolio'.27 

Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: „Jūs patys žinote, kad 
mano žmona man pagimdė du sūnus.28 Vienas išėjo, ir aš 
turėjau sutikti, kad jį sudraskė žvėris. Aš jo daugiau 
nebemačiau, 1 M 2732-33. 29 Jei ir šitą paimsite nuo 
manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mane seną į 
kapus, 1 M 42,38. 30 Taigi, jei dabar pareičiau pas tavo 
tarną, mano tėvą, ir su mumis nebūtų berniuko, prie 
kurio tėvas labai prisirišęs, 31 jis jo nematydamas, mirtų. 
32 Tavo tarnas išprašė berniuką iš tėvo, užtikrindamas: 
„Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių',1 M 

439. 33 todėl, prašau, valdove, palik mane berniuko 
vietoje tau vėrgauti, o berniukas tegrįžta su broliais! 34 

Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausio brolio?! 

Bijau matyti skausmą mano tėvo." 


Niekšai apgaudinėja įvairiausiai. Teisieji gali taip 
elgtis, kaip Juozapas, kai aišku, kad tai Dievo įsakymas ir 
vedimas. Kitaip toks bandymas yra labai pavojingas. 
Juozapas taip darė su broliais, norėdamas paveikti juos 
teigiamai, + 

Kai pas Benjaminą buvo rasta Juozapo taurė, broliai 
žinojo, kad jie yra nekalti, bet jie negalėjo įrodyti savo 
nekaltumo. Jie turėjo prisiimti kaltę. Tai buvo baisus 
nusikaltimas — išniekinta stalo draugystė. Taip galėjo 
padaryti tik paskutinis niekšas. Juozapas pasirodė 
broliams kaip tikras egiptietis, net jų žynys, kuris sugeba 
burti ir žino dieviškas paslaptis. Tad broliai nusikalto ne 
tik prieš Egipto valdovą, bet ir prieš jų dievus. Tokie 
niekšai turėjo būti baudžiami mirtimi. 

Pirmiau broliai galėjo parduoti Juozapą į vergiją ir 
tėvui meluoti. Tad ir dabar, ar jie negalėjo palikti 
„nusikaltusį' Benjaminą, vykti į namus pas tėvą ir 


4541 170 


papasakoti jam kas įvyko? Broliai nebegalėjo to padaryti, 
jie buvo nebe tie. Dabar jie buvo nekalti ir žinojo, 1 M 
42,21 kad juos baudžia Dievas dėl jų kaltės. Juozapas 
aiškiai matė brolių pasikeitimą. Tikslas buvo pasiektas, 
broliai suprato savo kaltę, darė atgailą; Juozapas buvo 
brolių atpažintas. Jei broliai būtų buvę nepasikeitę, 
palikę Benjaminą ir keliavę namo, Juozapas būtų elgęsis 
kitaip su jais. 


JUOZAPAS PRISIPAŽĮSTA BROLIAMS 45,1-28 

1 Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems 
su juo egiptiečiams: „Išeikite iš čia!" Nieko nebebuvo prie 
jo, kai jis prisipažino savo broliams. 2 Jis taip garsiai 
verkė, kad išgirdo egiptiečiai ir faraono namai. 3 
Juozapas tarė savo broliams: „„AšesuJuozapas. Ar mano 
tėvas dar gyvas?" Jo broliai išsigandę negalėjo nei žodžio 
ištarti. 

4 Juozapas tarė savo broliams: „Priartėkite prie 
manęs!" Jiems priartėjus, jis kalbėjo: ,,Aš esu Juozapas, 
jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą, 1 M 3728. 5 
Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Žmonių 
gyvybei išlaikyti, Dievas mane siuntė pirma jūsų! 1 M 
50,20. 6 Dar tik dveji metai, kai badas siaučia, jis dar tęsis 
penkerius metus, kuriais nebus nei sėjama, nei pjaunama. 
7 Dievas, atsiuntė mane pirma jūsų, kad išlaikytų jus 
gyvus ir išgelbėtų nuo bado. 8 Taigi, ne jūs mane čia 
atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tarsi tėvu 
faraonui, tvarkytoju viso jo dvaro ir valdytoju Egipto 
šalies, 1 M 41. 4043. 9 Skubiai vykite pas mano tėvą ir 
jam sakykite Juozapas kalba: „Dievas mane padarė viso 
Egipto viešpačiu. Atvyk pas mane, negaišk! 10 Gyvensi 
Goseno šalyje ir būsi arti manęs: tu, tavo sūnūs ir 
sūnaičiai, tavo avys, raguočiai ir visa, kas tau priklauso. 
11 Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius metus, koi 
badas viešpataus, kad tu nesuvargtum su savo šeima! 12 


171 4528 


Jūs ir mano brolis Benjaminas mato, kad aš pats iums | 
kalbu. 13 Praneškite mano tėvui apie visą mano garbę 
Egipte ir apie visa, ką matote, ir skubiai atgabenkite čia 
mano tėvą!" 14 Tada jis puolė savo broliui Benjaminui 
ant kaklo ir abu verkė. 15 Jis bučiavo visus savo brolius 
verkdamas. Po to jo broliai pradėjo kalbėti su juo. 

16 Faraono namuose pasklido žinia: „Atvyko 
Juozapo broliai. Tai patiko faraonui ir jo tarnams. 17 
Faraonas tarė Juozapui: „Sakyk savo broliams: 
„Pakraukite savo gyvulius ir, sugrįžę į Kanaano šalį, 18 
pasiimkite savo tėvą bei šeimas ir atvykite pas mane. Aš 
jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad mMaitintumėtės 
šalies gėrybėmis". 19 Be to, jiems įsakyk: „Pasiimkite iš 
Egipto šalies vežimų savo vaikams bei žmonoms ir, 
įsodinę savo tėvą, atvykite. 20 Negailėkite savo rakandų 
palikti, nes geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys 
jums." 

21 Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas jiems davė 
vežimus, kaip faraonas įsakė, ir maisto kelionei. 22 Jis 
dave kiekvienam jų po vieną išeiginį drabužį, o Ben- 
jaminui — tris šimtus sidabrinių ir penkis išeiginius 
drabužius. 23 Savo tėvui jis pasiuntė: dešimtį asilų, 
nešančių geriausių Egipto turtų, dešimtį asilų, pakrautų 
kelionei javais bei maistu. 24 Jis išsiuntė savo brolius ir, 

jiems išvykstant, tarė: ,,Nesibarkite kelionėje" 1 M42,22. * 


25 Jie iš Egipto parvyko į Kanaano šalį pas savo tėvą 
Jokūbą 26 ir pranešė jam, kad Juozapas gyvas, ir kad jis 
yra visos Egipto šalies valdytojas. Jokūbas buvo 
sujaudintas, tačiau jis netikėjo jais. 27 Bet, kai jie 
papasakojo jam visus Juozapo žodžius, kuriuos jis buvo 
kalbėjęs, ir pamatė vežimus, Juozapo siųstus, Jokūbas 
atsipeikėjo ir tarė: 28 „Gana! Mano sūnus Juozapas dar 
gyvas! Vyksiu, ir prieš mirtį jį pamatysiu!" I M 46 30. 


463 „172 


Kartą lankiau vieną didelį nusikaltėlį kalėjime, prie 
kurio neprileido jo artimųjų, net ir motinos, tik kunigą. 
Pirmą kartą jį atvedė surakintomis kojomis ir rankomis. 
Dievo malonė paveikė kalinį. Po kelių mano aplankymų, 


buvo Įeista ir motinai jį aplankyti. Palydėjau motiną į 


kalėjimą. Kalėjimo viršininkas buvo toks malonus, kad 
leido kaliniui įeiti į lankytojų laukiamąjį kambarį ir 
atsisėsti prie stalo. Aš nemaniau prašyti pasimatymo su 
kaliniu, leisti motinai vienai pasikalbėti su juo. Tačiau 
susigriebiau ir paprašiau leisti pasimatyti su juo. Atvestas 
kalinys atsisėdo prie stalo ir pradėjo taip daužyti 
krumpliais stalą, kad visas kambarys skambėjo; motina 
verkė. Nė vienas negalėjo pratarti žodžio. Tada aš 
kalbėjau ir vienam ir kitam. Po kurio laiko juodu 
apsiramino ir galėjo pasikalbėti. Aš pats esu pergyvenęs 
tokį momentą, kai negalėjau žodžio pratarti, tik verkiau. 

Po Judo kalbos broliai laukė sprendimo. Juozapas 
įstengė duoti įsakymą pasišalinti visiems egiptiečiams. 
Tada prakalbėjo ašaros. Po kiek laiko Juozapas sugebėjo 
pašalinti atsivėrusią prarają tarp brolių irjo, įrodydamas, 
kad Viešpats jų piktą darbą panaudojo geram Dievo 


planui. Ašaros grąžino ramybę ir jie galėjo pradėti ramiai 


kalbėtis. 


Nuostabiai Dievas veikia. Ką Juozapas pažadėjo 


broliams ir tėvui, tą ir dar daugiau pažadėjo faraonas. 
Juozapas davė broliams ir tėvui dovanų. Jokūbas buvo 
labai sujaudintas gera žinia. Jis atsigavo, kai pamatė 
atsiųstus Egipto vežimus. . 


JOKŪBO-IZRAELIO KELIONĖ Į EGIPTĄ 46,1-34 

1 Izraelis išsirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atvykęs į 
Bersebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui, 1 M 
2623-25. 2 Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: 
„Jokūbe, Jokūbe!" Tas atsiliepė: „Aščia.“3 „Ašesu tavo 


tėvo Dievas, — tarė Jis, — nebijok vykti į Egiptą; ten 


173 46,24 


padarysiu iš tavęs didelę tautą! 4Aš lydėsiu tave į Egiptą ir 
parvesiu atgal, oJuozapas savo ranka užspaus tavo akis." 
5 Tada Jokūbas pasiruošė vykti iš Bersebos. Izraelio 
sūnūs įkėlė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas į vežimus, 
kuriuos faraonas atsiuntė jiems. 6 Jie pasiėmė gyvulius ir 
visą savo mantą, kurią buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir 
atvyko į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys: 7 
sūnūs, sūnaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. 

8 Čia vardai Izraelio palikuonių, atvykusių į Egiptą; 
Jokūbas, jo pirmagimis Rubenas,2 M6,14-16.9 Rubeno 
sūnūs: Enokas, Palius, Hezronas ir Karmis. 10 Simeono 
sūnūs: Jermnuelis, Jaminas, Ohadas, Jakinas, Zoharas ir 
kananitės. sūnus Saulius. 11 Levio sūnūs: Gersonas, 
K.ohatas ir Meraris. 12 Judo sūnūs: Eris, Onanas, Selas, 
Parezas ir Zeras. Tačiau Eris ir Onanas mirė Kanaano 
šalyje. Parezo sūnūs: Hezronas ir Hamulis, 1 M 3834; 
2930. 13 Isacharo sūnūs: Tolas, Puvas, Jobas ir 
Simronas. 14 Zabulono sūnūs: Seredas, Elonas ir 
Jahlelis. 15 Šitie yra Lejos sūnūs, kuriuos ji pagimdė 
Sirijos Mezopotamijoje, ir duktė Dina; iš viso sūnų bei 
dukterų buvo trisdešimt trys asmenys. 

16 Gado sūnūs: Sifjonas, Hagis,Sunis, Ezbonas, Eris, 
Arodis ir Arelis. 17 Asero vaikai: Imnas, Išvas, Išvis, 
Berijas irjų sesuo Sera. Berijo sūnūs: Heberisir Malkielis. 
18 Šitie yra Zilpos vaikai, kurią Labonas davė savo 
dukteriai Lejai; jų buvo šešiolika asmenų. 

19 Jokūbo žmonos Rachelės sūnūs: Juozapas ir 
Benjaminas. 20 Juozapas susilaukė Egipto šalyje du 
sūnus — Manasą ir Efraimą, kuriuos pagimdė Ono 
kunigo Potifero duktė Asenata, 1 M 4150-52. 21 
Benjamino sūnūs: Belas, Bekeris, Asbelis, Geras, 
Namanas, Ekis, Rosas, Mupimas, Hupimas ir Ardas. 22 
Šitie yra Rachelės ir Jokūbo vaikai — keturiolika 
asmenų. 

23 Dano sūnus Hušimas, 24 Neftalio sūnūs: Jazelis, 


4634 174 


Gunis, Jezeris ir Silemas. 25 Šitie yra Bilos sūnūs, kurią 
Labonas davė savo dukteriai Rachelei, — viso septyni 
asmenys. 

26 Jokūbui priklausančių asmenų, kilusių iš jo, kurie 
atvyko į Egiptą, išskyrus Jokūbo sūnų žmonas, buvo 
šešiasdešimt šeši asmenys. 27 Juozapo sūnūs, gimę 
Egipte, buvo du; Jokūbo namams priklausančių asmenų, 
atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt, 2 M 15. 

28 Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, 
kad praneštų jam apie atvykimą, ir su juo susitiktų 
Gosene. Jie atvyko į Goseno šalį, 1 M45 10. 29 Juozapas 
savo vežimu važiavo į Goseną pasitikti savo tėvo Izraelio. 
Jį pamatęs, puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė. 
30 Izraelis tarė Juozapui: ,,Dabar mielai mirsiu, pamatęs 
tave, kad esi gyvas." 1 M45,28.31 Juozapas kalbėjo savo 
broliams ir visiems atvykusiems: „V yksiu pas faraoną ir 
pranešiu jam: „Mano broliai ir visi mano tėvo namiškiai, 
kurie gyveno Kanaano šalyje, atvyko pas mane.32 Jie yra 
aviganiai ir atsigabeno avių, raguočių ir visa, ką turėjo". 
33 Kai faraonas jus pasišauks ir klaus: „Koks jūsų 
užsiėmimas?" 34 Atsakykite: „Gyvulių augintojai buvome, 
tavo tarnai, nuo pat jaunystės iki dabar; taip pat ir mūsų 
tėvai, kad galėtumč:ie gyventi Goseno šalyje, nes 
aviganiais bjaurisi egiptiečiai" 


Jokūbas patyręs, kad Juozapas tikrai gyvas, norėjo 
keliauti į Egiptą jį pamatyti. Bet, rimtai apgalvojęs, pats 
išsigando. Ar yra Dievo valia palikti pažadėtąją žemę? 
Jokūbas atkeliavo iš Hebrono į Bersebą, bet labai 
nerimavo. Berseboje jie sustojo, Jokūbas aukojo, 
meldėsi. Naktį Viešpats apsireiškė Jokūbui ir liepė vykti į 
Egiptą. 

Čia įterptas Jokūbo giminės narių sąrašas, kuris 
mums yra neįdomus, nieko nesakantis ir nuobodus, bet 


175 479 


tikra istorija, izraelitams todėl reikšmingas. Žmonių buvo 
70. Šventajame Rašte7 yra reikšmingas skaičius, taip pat 
ir 70; jau Mozės laikais tie skaičiai buvo reikšmingi, 2 M 
249:4 M 11,16-17. Izraelio laikais buvo 70 tarybos narių, 
net Jėzaus laikais tiek pat; Jėzaus 70 mokinių išsiuntimas, 
Lk 10,1. 

Jokūbas, gavęs Viešpaties pažadą, elgėsi drąsiai. Jis 
išsiuntė Judą pranešti Juozapui apie atvykimą. Juozapas 
viską paruošė, kad Jokūbas su visais savaisiais galėtų 
gyventi tinkamame gyvulininkystei Goseno krašte. 
Jokūbo susitikimas su Juozapu buvo jaudinantis — 
ašaros kalbėjo. 


JOKŪBO AUDIENCIJA PAS FARAONA 47,1-12 
JUOZAPO REFORMOS 13-26, JOK ŪBAS PRAŠO JĮ 
į PALAIDOTI KANAANE 27-31 

1 Juozapas pranešė faraonui: ,,Mano tėvas ir broliai 
su avimis, raguočiais ir visu, ką jie turėjo, atvyko iš 
Kanaano krašto; jie yra Goseno šalyje." 2 Jis penkis savo 
brolius pristatė faraonui. 3 Faraonas paklausė jų: ,,Koks 
jūsų užsiėmimas?" Jie atsakė: " Aviganiai yra tavo tarnai; 
mes, taip pat ir mūsų tėvai, | M 4633-34. 4 Mes 
atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes nėra 
ganyklos tavo tarnų avims; badas siaučia Kanaano 
krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Goseno 
krašte." 5 Faraonas sakė Juozapui: ,,Tavo tėvas ir broliai 
atvyko pas tave. 6 Egipto šalis yra tavo žinioje. 


Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena | 


Goseno krašte! Ir, jei žinai, iš jų sumanių vyrų, įstatyk 
juos mano bandų skerdžiais 

7 Poto Juozapas įvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. 
Jokūbas palinkėjo faraonui Dievo palaimos. 8 Faraonas 


paklausė Jokūbą: „Kiek tau metų?" 9 Jokūbas atsakė | 


faraonui: „Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt 
metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos; 


4725 176 


nepasiekiau savo tėvų amžiaus, Ps 90,10; 39,13. 10 
Jokūbas palinkėjo faraonui palaimos ir išėjo. 11 
Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems 
geriausios žemės Egipte, Ramsės krašte, kaip faraonas 
įsakė. 12 Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir 
visus namiškius, atsižvelgdamas į asmenų skaičių, 1 M 
45.11. 

13 Visoje šalyje trūko maisto, nes labai slėgė badas; 
Egipto ir Kanaano šalis merdėjo. 14 Juozapas surinko 
Egipto ir. Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas 
javus, ir juos atgabeno į faraono iždą. 15 Pristigus 
pirkėjams pinigų, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: 
„Duok mums maisto! Kodėl turėtume mirti tavo 
akivaizdoje dėl pinigų stokos?" 16 Juozapas atsakė: „Jei 
nebeturite pinigų, atveskite savo gyvulius ir aš jums 
duosiu maisto už juos." 17 Jie atvedė savo gyvulius, o 
Juozapas davė jiems maisto už arklius, avis, raguočius bei 
asilus. Taip jis maitino juos metus. 18 Metams praslinkus, 
jie vėlatėjo pas jį ir sakė: ,,Neslėpsime mūsų valdovui, kad 
nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų 
kūnas ir žemė. 19 Kodėl turėtume mirti tavo akivaizdoje? 
Pirk mus ir mūsų žemę už maistą, kad su savo žeme 
taptume baudžiauninkais faraonui. Duok mums sėklos, 
kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų tyrlaukiu." Taip 
Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę. 

20 Visi egiptiečiai pardavė savo laukus, nes juos labai 
kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui. 21 
Žmones jis padarė baudžiauninkais visame Egipte.22 Tik, 
kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo 
išlaikymą iš faraono; todėl jie ir nepardavė savo žemės.23 
Juozapas sakė žmonėms: ,„Jūs ir jūsų žemė priklauso 
faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus. 24 Penktąją 
derliaus, dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis 
pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir 
vaikams." 25 Jie.atsakė: „Tu išlaikei mus gyvus: ir todėl 


177 4731 


mes eisime baudžiavą faraonui." 26 Nuo to laiko iki šiai 
dienai visame Egipto krašte atiduodama faraonui viso 
derliaus penktoji dalis. Tai tapo įstatymu. Išimtį sudaro 
ik kunigų žemė — ji laisva. 


. 27 Izraelis, liko, gyventi Egipto šalyje, Goseno krašte; 
"jie tvirtai jame įsikūrė, išsiplėtė ir labai padaugėjo, I M 
463;2 M 17-12.4-28 Jokūbas dar gyveno Egipto šalyje 
septyniolika metų: Jo“ amžius buvo tada šimtas 
keturiasdešimt septyneri metai. 

29 Izraelis, nūjausdamas 'artėjančią mirtį, pasišaukė 
savo sūnų Juozapą ir jam tarė: ,„Jei radau malonę tavo 
akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir pažadėk 
nepalaidoti manęs Egipte, 1.M 242. 30 Aš norėčiau 
atsigulti šalia savo tėvų: Tad išgabenk mane iš Egipto ir 

“palaidok jų kapinėse." Juozapas atsakė: „,„Padarysiu, kaip 

prašai." | M 259-10;49 29-32. 31 Tėvas tarė: „Prisiek 

man!" Irjis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė, dėkodamas | 

Dievui, Žyd 1121. 
"L 


Nors Juozapas buvo Egipto krašto valdovas ir turėjo 
karaliaus sutikimą apgyvendinti savo tėvą ir brolius 
geriausiame Goseno krašte, jis pranešė karaliui apie 
savųjų atvykimą. Taip pat išrūpino jiems audienciją pas 
faraoną, kad jie patys prašytų karaliaus sutikimo laikinai 
apsigyventi jo krašte. Juozapas pamokė savo brolius kaip 
kalbėti. Egiptiečiai iš aukšto žiūrėjo į gyvulių augintojus. 
Tad nebuvo didelio pavojaus izraelitams susimaišyti su 
'egiptiečiais. Faraonas mandagiai priėmė Juozapo brolius 
"ir patenkino jų prašymą. Jis net siūlė jiems valstybės 
tarnybas pagal jų sugebėjimus. Juozapas gavo atskirai 
audienciją savo tėvui pas faraoną. Susitiko valstybės 
monarchas ir svetimo krašto keleivis, per kurį Dievo 
palaimos pažadas atėjo visam pasauliui. Jų pasikalbė- 
jimas buvo mandagus. Jokūbas laimino faraoną, o jo 


486 178 


sūnus Juozapas daug gero padarė visam Egipto kraštui. 

Juozapo reforma žinoma: buvo suvalstybinti krašto 
pinigai. Bandas ir žemę jis nupirko faraonui. Įvedė 
baudžiavą. Vieni aiškintojai mato tame skriaudą tautai, 
kiti — naudą valstybei ir žmonėms. Šventasis Raštas 
kalba“ apie daugelio išgelbėjimą. Tauta be centrinės 
vadovybės nebūtų sutaupusi badmečiui gerais laikais. 


bado metais dauguma būtų mirę. Žmonės buvo patenkin- 
ti Juozapo reforma. V ertinti tą reformą pagal mūsų laikų 
dvasią yra neteisinga. Tada buvo visai kitos Žmonių 
pažiūros. Viena yra aišku, kad Juozapas nepanaudojo 
reformos savo asmeniškai naudai arba savo broliams 
pasipelnyti; visa garbė teko karaliui, o nauda kraštui. 
Istorikai žino tais laikais buvusį didelį badmetį Egipte ir 
semitų įtaką faraono rūmuose. 

Jokūbas gyveno Egipto krašte 17 metų, bet jo širdis 
traukė jį į pažadėtąją žemę. Jei jam nebuvo lemta joje 
gyventi, jis troško nors ten būti palaidotas. Juozapas 
turėjo galimybę ten nugabenti tėvo palaikus, tad Jokūbas 
ir kreipėsi į jį. Kad pažadas kartais neliktų tik pažadu, 
Jokūbas prašė Juozapą prisiekti. 


JOKŪBAS LAIMINA JUOZAPO VAIKUS 48,1-22 

1 Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. 

Jis su abiem sūnumis Manasu ir Efraimu atvyko pas tėvą. 
2 Kai Jokūbui buvo pranešta, kad Juozapas atvyko, 
Izraelis sukaupė savo jėgas ir atsisėdo lovoje. 3 Jokūbas 
tarė Juozapui: „Visagalis Dievas man pasirodė Luzoje 
(Betelyje), Kanaano šalyje, palaimino mane, 1 M 28,19 4 
ir pasakė: „Aš tave dauginsiu ir išplėsiu; padarysiu iš 
tavęs tautų minias ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims 
amžinon nuosavybėn, 1 M 35,11-12. 5 Abu tavo sūnūs, 
gimę Egipte, pirmiau negu aš atvykau pas tave, man 
priklauso. Efraimas ir Manasas tepriklauso man taip, 
kaip Rubenas ir Simeonas,1 M41 50-52.6 0 tavo vaikai, 


179 4820 


kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal 
brolius Efraimą ir Manasą savo paveldėtose dalyse. 7 
Man atvykstant iš Mezopotamijos, kelyje mirė Rachelė; 
ją palaidojau pakeliui į Efratą, t.y. Betliejų" 1 M 35,19. 

8 Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: „Kas 
šitie?" 9 Juozapas atsakė tėvui: „Jie yra mano sūnūs, 
kuriuos Dievas man čia padovanojo." Jis sakė: „Atvesk, 
kad juos palaiminčiau!"“ 1 M 335. 10 Izraelio akys buvo 
aptemusios dėl senatvės; jis vos matė. Privedus juos prie 
jo, jis apkabinęs juos pabučiavo 11 ir tarė Juozapui: „Aš 
nesitikėjau pamatyti tavęs, o dabar, štai, Dievas man 
parodė net ir tavo vaikus!" 1 M37 33-35;45 26;Ps128 6. 
12 Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir 
nusilenkė iki žemės. 13 Poto Juozapas paėmė savo dešine 
Efraimą ties kaire ir savo kairiąja -Manasą ties Izraelio 
dešine, ir juos privedė prie jo. 14 Izraelis, ištiesęs savo 
dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo 
jaunesnysis, ir savo kairę ant Manaso, pirmagimio 
galvos, rankos susikryžiavo. 15 Jis laimino Juozapą: 
„Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai 
Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą 
mano gyvenimą iki pat šios dienos, 1 M32,10;Ps23,1, 16 
angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina 
šiuos vaikus! Tebūnie per juos minimas mano vardas ir 
mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardai ir jų ainiai 
tedaugėja žemėje!" 1 M 31,11-13. 

17 Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant 
Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo 
ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo ant Manaso 
galvos, 18 ir tarė: „Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk 
savo dešinę ant jo galvos." 19 Bet jo tėvas nesutiko: „Aš 
žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus 
garsus. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį irjo 
palikuonys taps daugybe tautų" 4 M 13335;5 M33,17. 
20 Jis juos palaimino: „Tavo vardas (Efraimas bus 


4822 180 


palaiminimas Izraelio kraštui: „Dievas tepadaro tave, 
kaip Efraimą ir Manasą“ Taip jis įstatė Efraimą 
vyresniuoju, Žyd 1121. 21 Jokūbas tarė Juozapui: „Aš 
mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal įjūsų 
tėvų šalį. 22 Be to, duosiu tau daugiau, negu tavo 
broliams, vieną kalnagūbrį, kurį atėmiau iš amoritų savo 
kardu ir i Jn45. 


Uk ui 


"Ap T 


Juozapas išgirdęs, kad į jo tėvas serga, pasiėmęs savo 
vaikus, vyko lankyti, tėvo. „Ministerių pirmininkas, 
aukščiausios kastos narys, vyko. pas tėvą gyvulių 
augintoją, žemiausios kastos žmogų. Jokūbas priminė 
sūnui, kad Visagalis Dievas apsireiškė j jamirlydėjo jį visą 
gyvenimą. Šito Dievo vardu jis, Jokūbas, ima Juozapo 
vaikus ir paskelbia juos savo vaikais. Mūsų laikais tai 
būtų visiškai negalimas dalykas, bet anais laikais tai buvo 
tikrovė — Juozapas neteko savo vaikų; jam buvo didelė 
skriauda. Tokia buvo Dievo valia — Juozapo vaikai 
tampa Izraelio giminės vardo nešėjais. Jokūbas džiaugėsi, 
matydamas Juozapo vaikus. Jis buvo įsitikinęs, kad 
Juozapas mirė, o dabar mato gyvą ne tik jį, bet ir jo 
vaikus. Jokūbas, laimindamas juos, atidavė pirmenybę 
jaunesniajam, dėjo ant jo galvos, savo dešinę. Juozapui 
atrodė, kad tėvas klysta, Bet Jokūbas neklydo. Tai buvo 
pranašiškas laiminimas; jaunesniojo Juozapo sūnaus 
ainiai bus gausesni ir įtakingesni už vyresniojo. , 

Juozapo vaikams buvo didesnis pavojus paskęsti 
egiptiečių tautoje, negu kitiems Jokūbo vaikams, tad 
Jokūbas, kad primintų Juozapui pažadėtąją žemę, skyrė 
jam krašto dalį jau iš anksto, Jn 45. 


181 49 18 


JOKŪBAS LAIMINA SAVO SŪNUS 49-28 
JOKŪBO MIRTIS 29-33 

1 Jokūbas,:..pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: 
„Susirinkitei Paskelbsiu jums, kas įvyks ateityje. 2 
Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite 
Izraelio, savo tėvo! 3 Rubene, tu esi mano pirmagimis, 
mano jėga, mano pasididžiavimas ir stiprybė, 1 M 29 32;5 
M 21,174 4 Neramus;: kaip vanduė! Tu nepasinaudosi 
pirmenybe, nes įlipai į savo tėvo lovą ir susitepei, 1 M 
35,22. 5» Simeonas ir Levis: esate broliai; ginklus 
naudojate smurtui. 6 Jūsų pasitarimuose nedalyvausiu, 
jūsų draugystėn neįsijungs:mano dvasia. Užsirūstinę jūs 
išžudėte žmones ir sauvaliaudami sužalojote jaučius, Ps 
169;30,13; 1;)M 34.25. 7.Prakeiktas tebūniejūsų įtūžimas 
ir žiaurus pyktis! Aš jus išsklaidysiu Jokūbo — Izraelio 
krašte, Joz 19,19; 21,1-42. .8 Jude, tu susilauksi brolių 
pagarbos, priešams esant po tavo padu; tavo broliai 
nusilenks tau, 4 M 10, 14; Teis 1 1-2. 9 Judas lyg jaunas 
liūtas. Tu, mano sūnau, moki pasigauti grobį; pritupi, 
išsitiesi kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas drįs tavė sutrukdyti! 
4 M 23,24; APT S 10 Iš J udo nebus atimta valdovo 

lazda nei vadovybė i iš jo palikuonių, kol ateis Siųstasis, 

kuriam paklus tautos, 4M24 „17,1 Ch52; 284;Žyd7 14. 
11 Tu riši prie Vynuogyno savo asilaitį į ir prie vynmedžio 
savo asilę; tu plausi vynė "savo drabužį, 0] vynuogių 
sunkoje — apsiaustą; Joe14,18. 12 tavo akys spindės nuo" 
vyno ir dantys bus balti kaip pienas. 13 Zabulonas gyvens, 
prie marių kranto, kur priplaukia laivai; jo krašto sienos“ 
sieks Sidoną, Joz 19,10-16. 14 Isacharas yra lyg stiprus" 
asilas, gulįs tarp gardų. 15 Matydamas, kad poilsio vieta“ 
tokia gera ir šalis tokia miela, jis pasiduos jungui ir taps 

baudžiauninku. 16 Danas gins savo tautos teises, kaip 
kitos Izraelio padermės, Teis 1325. 17 Danas bus lyg, 
gyvatė ant kelio arba ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, 
kad jo raitelis nuvirsta atbūlas. 18 Viešpatie, aš laukiu" 


49 33 182 


tavo ištelbėjimo! Ps 119,166; Ab 23. 19 Gadas bus 
užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant 
kulnų. 20 Aseras gerai gyvena; jis gamins ir teiks net 
karaliams maistą, Joz 19 24-31. 21 Neftalis, laisvas kaip 
briedis; jis gražbylys, Teis 46-10. 22 Juozapas, jaunas 
vaismedis prie versmės; jo šakos nusvirusios per mūrą, OZ 
13,15. 23 Šauliai, jerzindavo jį apšaudydami, o ietininkai 
su juo kariaudavo, 24 Jo lankas pastoviai būdavo 
įtemptas, nes Jokūbo galingasis Dievas laimino jį. Jis 
Izraelio uola. 25 Tavo tėvų Dievas padės tau, Visagalis 
Dievas laimins tave dangaus palaimomis iš aukštybių, 
palaimomis vandenyno, palaimomis tavo motinos. 26 
Tavo tėvo palaimos, kurios viršija amžinųjų kalnų 
palaimas, ir seniausiųjų kalvų atpildas tebūnie su tavimi, 
kaip išskirto iš savo brolių tarpo! 1 M 458. 27 
Benjaminas, lyg plėšrus vilkas; rytą jis ės grobį, o vakare 
"padalins į ji " Teis 20,25; 1 Sam9,12. 


 28Tai yra dvylika Izraelio padermių, apie kurias jiems 
kalbėjo tėvas. Taip jis laimino juos, kiekvieną pritaikintu 
palaiminimu. 29 Po to jis jiems tarė: „Aš rengiuosi mirti. 
Palaidokite mane prie mano tėvų, hitito Efrono lauke, 1 
M 23,16-20; 47 30 30 Makpelos lauko oloje, ties Mamre, 
Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hitito 
Efrono nuosavoms kapinėms. 31 Ten palaidoti 
Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka 
ir Leja, 1 M 259;35,29. 32 Jie visi palaidoti iš hititų 
įsigytame lauke, ten esančioje oloje." 33 Jokūbas, baigęs 
duoti įsakymus savo sūnums, atsigulė į lovą, mirė ir 
susijungė su savo tautiečiais. 


Prieš mirtį tėvų atsisveikinimo žodžiai yra reikšmingi 
vaikams. Jokūbo žodžiai jo sūnums buvo pranašiški. Kas 
turi galimybę kiekvieno Jokūbo sūnaus istoriją pasekti, 
žino, kad ką Jokūbas pranašvo, įvyko. 


163 


Pirmagimis Rubenas neteko pirmagimio teisių ir 
neturėjo didelės reikšmės tautoje dėl savo nusikaltimo su 
Bila, 1 M 35,22. Jis buvo nepastovus, blaškėsi lyg vėjas, 
Jokūbas pasmerkė Simeono ir Levio žudynes Sikeme. Jie 
neteko Izraelio palaimos pažado, 1 M 3425. 

Judas tapo palaimos pažado nešėju. Jo ainiai 
pasireiškė galingai Izraelio tautos istorijoje. Dovydas 
sujungė visas padermes į vieną valstybę ir iš jo kilo 
Mesijas. 

Kitų6 sūnų istoriją Jokūbas labai trumpai, suglaustai 
paminėjo. Zebulono palikuonys gyveno pajūryje i: buvo 
"jūrininkai, prekybininkai. 

Isacharas prilyginamas ramiam asilui, kuris siekė 
ramaus gyvenimo, medžiaginių turtų. 

Danas sieks teisės ir kariaus už laisvę. Kaip g vatė 
nuverčia žirgą ir raitelį, panašiai veiks jo ainiai. Iš Nano 
padermės buvo kilęs Samsonas, Teis 13 24. 

Gadas bus užpuldinėjamas, bet jis kariaus ir laimės. 

Aseras sieks materialinio gyvenimo, sočiai ir skaniai 
valgyti. 

Naftalis sieks laisvės ir nesitenkins materialinių 
gyvenimu. į 

Jokūbas daug kalbėjo apie Juozapą, savo mylimąjį 
sūnų. Jis prilygino jį vaismedžiui. Jo šakos (įtaka) perėjo 
per mūro (Izraelio) sieną, pasiekė pagonis — Egiptą. 
Juozapas turėjo daug priešų. Bet Dievas išgelbėjo jį. Jis 
mokėjo kariauti. Viešpats teikė jam palaimos iš dangaus 
ir ant žemės. Ta palaima buvo pastovi, lyg amžinas 
kalnas. 

Apie Benjaminą Jokūbas pasakė, kad jis sėkmingai 
kariaus. 

Kai kurie Jokūbo sūnūs sunkiai nusikalto, bet nė 
vienas nebuvo atmestas. Dievo malonė veikė ir lydėjo 
kiekvieną. 

Jokūbas, Dvasios pagautas, kalbėjo apie savo sūnus ir 


50 14 184 


jų palikuonis. Tai nebuvo fantazija, bet Dievo Dvasios 
paveikta kalba. Po'tos kalbos Jokūbas buvo visai 
normalus, turėjo pilną sąmonę. Jis nujautė artėjančią“ 
mirtį, atsisveikino su vaikais ir patvarkė savo laidotuves. ' 
Jokūbas mirė, jo dvasia nuėjo pas protėvius. Tikintys eina 
į amžinybę, pas savuosius ir Viešpatį. Mūsų ašaros ir 
bučkiai nepasiekia mirusiųjų. Mes galime tik kūno 
palaikus palydėti į kapines. 


JOKŪBO LAIDOTUVĖS 50,1-14, JUOZAPO 
ATSISVEIKINIM AS IR MIRTIS 15-26 

1 Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį 
bučiavo, I M 464. 2 Jis paliepė gydytojams balzamuoti 
tėvą. Jie paliepimą įvykdė. 3 Tai užtruko keturiasdešimt 
dienų. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų. 

4 Pasibaigus apraudojimo laikui , Juozapas kalbėjo 
faraono namiškiams: „Padarykite man tą malonumą, 
pasakykite faraonui, 5 kad mano tėvas mane prisaikdinio 
palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. 
Taigi dabar eisiu palaidoti savo tėvą, po to sugrįšiu/" I M 
4729-30. 6 Faraonas atsakė: „Eik ir palaidok savo tėvą, 
kaip esi prisaikdintas" 7 Juozapas vyko savo tėvo laidoti; 
su juo buvo faraono namų užvaizdai, Egipto šalies 
vyresnieji, 8 Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo 
namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir raguočiai liko Goseno 
krašte. 9 Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip 
susidarė labai didelis būrys. 10 Atvykę prie- Atado 
klojimo;-anapus Jordano,jie liūdnai ir graudžiai raudojo; 
tos:geduūlingos raudos jo'tėvui tęsėsi sėptyhias dienas:.1 
Tos šalies gyventojai, kananitai, matydami tokias 
gedulingas? taudas, „sakė; ; Tai“ yra: didelis“ gedulas 
egiptiečiams." T odė! tą vietą jie praminė Abeimizraimu; 1: 
M:49:29. 12 Josūnūs padarė: faip; kaip tėvasjietūs būvo 
įsakęs: 13 Jiėijį nugabeno; Kanaano "šalį ir palaidojo 
Makpelos lauko oloje, 1 M 23,16. 14 Tą lauką, esantį ties 


185 50 26 
Mamre, Abraomas nupirko iš hitito Efrono kapinėms. 
Palaidojęs tėvą, J uozapas sugrįžo t Egiptą su broliais ir 
visais, kurie buvo ūukeliavę s su JMO tėvo laidoti: 
„Kad Aik Ji ubzapas" kartais! "eatsišnintų iškentėtės 
nėtėisybės'i if inūums neketšytų už visa; ką jam padarėme." 
16 Jie nusiuntė jami tokią "žinią: Tavo“ tėvas, prieš 
mirdamas ' "liepė „murhs: 2 „Taip“ "sakykite J pORėpS 
dabar "atleisk, * "prašome," tavo“ " tėvo" Dievo Akinų: 
nusikaltimą." "J ų žodžiai pravitkdė Ju uozapą: 18 /Po tojie 
nuėjo pas jį ir, „parpuolę“ prieš jį šakė: „Mes“ esame tavo 
vergai!" * 19 Juozapas'j jiefns atsakė: „Nebijokite! "Argi aš 
užirnu Dievo tą)" '20*Nors jūs“ "mžhBi norėjote' blogo; zi 
Dievastai pakeitė getu, norėdamas įvykdyti, ką šiandien 
matome — išgelbėti daugybę žmonių, 1 M 455; 1728 29+* 
21 Nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus" Taip jis 
guodė ir ramino juos. 

22 Juozapas ir jo tėvo namiškiai liko gyventi Egipte. 
Juozapas gyveno šimtą dešimt metų. 23 Jis matė Efraimo 
vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus 
Makiro sūniis tik gimę buvo padėti Juozapui ant kelių, 1 
M 303. 24 Juozapas sakė savo broliams: „Aš mirsiu. Bet 
Dievas tikrai jus parves iš šitos šalies į kraštą, kurį Jis 
prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui? 
Žyd 11,22. 25 Po to Juozapas prisaikdino savo brolius: 
„Tikrai Dievas jūsų neužmirš. Tada išneškite iš čia mano 
kaulus." 26 Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimt metų. 
Jis buvo balzamuotas ir palaidotas Egipte. 


Jokūbo kūnas buvo balzamuotas ne dėl to, kad 
egiptiečiai taip darydavo, bet kad būtų galima nugabenti 
jį į Kanaano kraštą. Jokūbo laidotuvės buvo valstybinės. 
Ne tik Juozapas, bet ir aukšti valstybės valdininkai, 


5026 166 


pagerbdami Juozapą, dalyvavo jo tėvo laidotuvėse. 
Jokūbo palaikus nulydėjo į Kanaano kraštą gausi palyda. 
Tas padarė didelį įspūdį Kanaano gyventojams. Mūsų 
mylimieji palieka mus, bet ateis ir mūsų eilė, 

mogaus nusikaltimai persekioja jį iki mirties. Dievo 
malonė veikė Juozapo brolius. Jie jau anksčiau ir vėliau, 
po tėvo mirties, prisipažino savo nusikaltimą ir prašė 
Juozapo atleidimo. Juozapas seniai jiems atleido. Jis 
suprato Dievo kelius ir vedimus; Dievas panaudoja ir 
piktus žmonių darbus geram. Juozapas buvo patyręs ir 
žinojo, kad viską valdantis ir tvarkantis yra Dievas. Jis 
įgyvendins protėviams duotus pažadus. Juozaps norėjo 
būti palaidotas pažadėtoje žemėje. Jam mirus, jo darbai 
neiškelti, nesurašyti. Už viską garbė tenka ne žmogui, bet 
Dievui. 


187 


PANAUDOTOS LITERATUROS SARAŠAS 


. Hebrew - English Old Testament, by Joseph Magil, 


Zondervan Publishing House, Grand Rapids 
Commentary, by Natthew Henry 

Dakeės Annotated Reference Bible, by E.J. Dake, 
Atlanta, Georgia, 1970. 

The New Bible Commentary, by F. Davidson, Grand 
Rapids, 1954, - 

Jubilšums - Bibel, Stuttgart. 

Calwer Bibellexikon, von T. Schlatter, Stuttgart, 1959 
Bibel Ūbersetzung, von Hans Bruns, Giessen, 1969. 
Das Alte Testament Deutsch, Gerhard von Rad, 
Gėttingen, 1967 . 
Die Botschaft des Alten Testaments, Mag. Hellmuth 
Frey, Calwer Verlag, Stuttgart, 1964 

Šventojo Rašto vertimas ir komentarai, arkivyskupas J. 
Jonas Skvireckas, Roma, 1958. 


188/ 


"TURINYS 


Šventojo Rašto komentarai - aiškinimai 
Biblija 
Sutrumpinimų sąrašas 
Pratarmė 
pirmoji Mozės knyga - pradžia 
T-=žrimo pradžia, 1,1 
Pirminė žemė, 1,2 
Tvėrimas pirmąją dieną, 1 3-5 
Antroji tvėrimo diena - vandens atskyrimas, 1 63 
Trečios dienos kūryba - sausuma ir augalai, 19-13 


Ketvirtosios dienos kūryba - saulė, mėnulis, 


žvaigždės, 1,14-19 

Tvėrimas vandens ir sausumos gyvių, 1 20-25 
Žmogaus sukūrimas, 12631 

Septintoji diena, 2,14 

Dievas sodina sodą - rojus, 259 

Keturios upės, 2,10-14 

Pareiga ir draudimas, 2,15-17 

Moters sutvėrimas, 2,18-25 

Žmogaus nupuolimas, 3,1 6 

Nupuolimo pasekmė, 3,7-13 

Bausmė, 3,14-19 

Žmogaus pašalinimas iš rojaus, 4,20 24 

Brolio nužudymas, Kaino užkietėjimas, žmonijos 
istorijos pradžia, 4,1 -26 

Prakeikimas, išganymas, 5,1-32 

Žmonės vedybomis maišosi, Dievas liūdi, Nojus 


189 
stato laivą, 6,22 
Įėjimas į arką, išsigelbėjimas, 7,1-24 
Gyvenimas arkoje, išėjimas iš arkos, Dievo pažadas, 
8,1-22 
Nauji Dievo potvarkiai, nauja Sandora, Nojaus 
mirtis, 9,1-28 
Tautų istorijos eiga, i0,1-32 
Bokšto statyba, Dievas sumaišo kalbas, Izraelio 
pradžia, 11,1-32 
Dievo įsakymas Abraomui, Abraomo 
paklusnumas, Abraomas Egipte, 12,1-20 
Abraomas išsiskira su Lotu, Dievas pakartoja 
pažadą, 13,1-18 
Abramas nugali karalius, Melchizedekas laimina 
Abramą, Abramas viską grąžina Sodomos karaliui, 
14,1-24 
Dievas apsireiškia Abramui, Dievas atnaujina 
Sandorą Abramui, 15,1-21 
Abramo ir Hagaros sūnus, 16,1-16 
Viešpats apsireiškė Abramui, pakeitė jo ir žmonos 
vardus, pažadėjo sūnų, 17,1-27 
Viešpats aplanko Abraomą, Sodomos sunaikinimo 
apreiškimas, Abraomo malda, 18,1-33 
Loto išgelbėjimas, Sodomos sunaikinimas, 19 ,1-38 
Abimelikas paima Abraomo žmoną, Dievo įspėtas 
ją grąžina, 20,1-18 
Izaoko gimimas, Issmaelio išsiuntimas, Abraomo 
įtaka kaimynams, 21,1-34 
Izaoko aukojimas, 22,1-24 
Saros mirtis ir laidotuvės, 23,1-20 
Izaokui parenka žmoną, jo vedybos 24,1-67 


54 


58 


61 


63 
67 


69 
72 


76 


78 


190 


Abraomo antros vedybos, Abraomo mirtis, Is- 
maelio palikuonys, Rebekos vargai ir brolių kova 
dėl pirmagiminystės, 25 ,1-34 

Izaoko vargai: badas, pavojus dėl žmonos grožio, 
kaimynai skriaudžia, Dievas apsireiškia, Ezavo 
žmonos, 26 ,1-35 

Izaoko ir Rebekos vargai, Izaokas laimina sūnus, 
27146 

Izaokas pataria Jokūbui vykti pas Laboną, Dievas 
apsireiškia Jokūbui, 28,1-22 

Jokūbo tarnyba Labono namuose ir vedybos, 29 1 - 
35 

Jokūbas pas-Laboną, 30 145 

Įtampa tarp Jokūbo ir Labono, Jokūbas išvyksta, 
31155 

Jokūbo kova su angelu, 32,1-32 

Ezavas sutinka Jokūbą draugiškai, Jokūbas garbina 
Dievą, 33,1-20 

Jokūbo vargas su savo vaikais, 34,131 

Dievas apsireiškia Jokūbui, Rachelės mirtis,35,1-29 
Ezavo palikuonys, 36,1-43 

Jokūbas myli Juozapą, broliai pavydi ir parduoda jį, 
37,1-36 

Judo sūnūs iš jo marčios, 38,1-30 

Dievas globoja Juozapą varge, 39,1 23 

Dievas laimino Juozapą kalėjime, 40 J 23 

J uozapas Egipto valdovas, 41,1-57 

Juozapo broliai atvyksta į Egiptą pirkti maisto. 
42,1-38 

Juozapo broliai su Benjaminu Egipte, 43 ,1-34 
Benjamino maiše Juozapo taurė, 44 1-34 
Juozapas prisipažįsta broliams, 45 „1 -28 


110 


114 


117 


121 


123 
126 


129 
133 


136 
138 
141 
144 


.146 


150 
152 
155 
157 


161 
164 | 
167 
170 


Jokūbo - Izraelio kelionė į Egiptą, 46,1 34 
Jokūbo audiencija pas faraoną, Juozapo reformos, 
Jokūbas prašo jį palaidoti Kanaane, 47 1-31 
Jokūbas laimina Juozapo vaikus, 48 1-22 

Jokūbas laimina savo sūnus, Jokūbo mirtis, 491 -33 
Jokūbo laidotuvės, Juozapo atsisveikinimas ir 
mirtis, 50 ,1-26 

Panaudotos literatūros sąrašas 

Turinys